Vytautas Kvietkauskas, LRT radijo laida „Vasaros studija“, LRT.lt
Nors maistas patenkina daugelį mūsų fiziologinių ir psichologinių poreikių bei nuramina, įprotis nuolat kažką kramsnoti sėdint prie televizoriaus sukelia ne vieną bėdą, sako medicinos mokslų daktarė dietologė Edita Gavelienė. „Žmonės, besikreipiantys į gydytojus dietologus, dažnai klausia, ką tuo metu būtų galima valgyti. Iš tiesų geriausia būtų gurkšnoti vandenį, nes ir salotos lapas, ir morkos gabalėlis vis tiek yra maistas“, – pabrėžia ji.
Gydytojo psichiatro, psichoterapeuto Eugenijaus Laurinaičio teigimu, valgymas yra elgesys, kurio mes išmokstame ankstyviausioje vaikystėje, o valgyti reikia tiek, kad nenumirtum: „Retai kalbame apie tai, kad nuo 30 metų kas dešimtmetį suvalgomo maisto kiekį reikia mažinti 10 proc. [...] Bet dauguma žmonių, atvirkščiai, atsipalaiduoja – galvoja, kad atrodyti labai gražiai reikėjo jaunystėje, o dabar jau galima sau leisti atrodyti ir nebe taip gražiai. Reikia sau pasakyti, kad valgome tam, kad gyventume, o ne gyvename tam, kad valgytume.“
– Kodėl žmonės, ypač sėdėdami prie televizoriaus (dabar – žiūrėdami futbolo rungtynes), vis bėga užkandžiauti?
E. Laurinaitis: Kai yra įtampa, nerimas, sunaudojama labai daug energijos. Tada mūsų smegenys gauna signalą, kad energiją reikia atgauti. Nors iš tikrųjų mes nieko neveikiame, tiesiog sėdime ir žiūrime į ekraną, signalą vis tiek gauname. Juo labiau kad nerimas pradeda visą grandinę organizmo procesų, kurie ruošia mus galimam pavojui. Juk apskritai nerimo jausmas yra signalas apie laukiantį pavojų. Nors gal jis manęs laukia ne pačiu artimiausiu metu, bet yra neaiškus. Baimė yra toks jausmas, kai aš žinau, ko bijau. O žiūrint futbolo rungtynes vargu ar yra ko labai bijoti, bet nerimauti tikrai yra dėl ko. Todėl šis pavojaus jausmas (ypač neaiškaus) liepia ruoštis kažkokiai galimai atsakymo reakcijai. O atsakymai visame gamtos pasaulyje yra tik du: arba bėgti, arba pulti. Bet abiem jiems reikalinga energija.
– Bet kodėl bėgame prie šaldytuvo?
E. Laurinaitis: Labai ankstyvoje vaikystėje įgijome supratimą, kad jei pavalgysi – nusiraminsi. Bet šis supratimas ne įgimtas, o įgytas.
– Vadinasi, jei norime, kad nervų sistema būtų sveika, bėgiojimo prie šaldytuvo arba kramsnojimo neišvengsime? O ką tada kramtyti, kad nepastorėtum?
E. Gavelienė: Būsiu žiauri – nekramtyti nieko. Iš tiesų maistas yra nuostabus dalykas – jis patenkina daugelį mūsų fiziologinių ir psichologinių poreikių ir, žinoma, nuramina. Beje, įpratimas kažką kramsnoti žiūrint televizorių atėjo iš svetimos kultūros. Pasižiūrėkime į mūsų senąsias tradicijas – valgydavome susėdę prie stalo visa šeima. Dabar tas kramsnojimas veda į didesnes bėdas, kurias pamatome stresui jau atslūgus. Žmonės, besikreipiantys į gydytojus dietologus, dažnai klausia, ką tuo metu būtų galima valgyti. Iš tiesų geriausia būtų gurkšnoti vandenį, nes ir salotos lapas, ir morkos gabalėlis vis tiek yra maistas.
– Šiomis žmogiškosiomis silpnybėmis ypač naudojasi kavinės ir barai. Jie atidarė net specialias lauko terasas, kuriose lankytojai rungtynes stebi gurkšnodami alų. Bet alus ir užkandžiai – dar blogiau negu kokie nors riešutai?
E. Gavelienė: Be abejo. Tai papildomas kalorijų kiekis, nors ir dar vienas nusiraminimo būdas. Bet jeigu jau taip nutiko, kad linksminomės su bokalu alaus ir užkandžiais, kitą dieną vertėtų rasti laiko ir pabėgioti.
– O kaip nustoti tingėti ir prisiversti pabėgioti?
E. Laurinaitis: Pirmas labai paprastas dalykas – tingėjimas atsiranda ne iš niekur, o iš noro vietoj kažko daryti kažką kita. Pačios varžybos apskritai yra labai neblogas motyvas žiūrėti jas, o ne daryti kažką kita. Jei maistą, užuot pasidėję prieš nosį, paliekame šaldytuve, iki jo reikia numinti visą kelią. O jei šaldytuvas nuo televizoriaus gana toli, noras nepraleisti galimo įvarčio gali būti gerokai stipresnis, negu noras nueiti ir ką nors pasiimti. Be to, visada šalia turėti vandens – labai geras patarimas, nes vanduo tariamą alkį iš tikrųjų malšina. Kai atsigeri vandens, pasidaro ramiau. Stebėtina, bet tikrai taip yra.
– Ar tikrai mūsų maitinimosi įpročiai labai blogi?
E. Gavelienė: Turbūt didžiausia bėda ta, kad darbas, veikla tapo kur kas svarbesni už kūno poreikius, todėl žmonės nebeskiria laiko valgymui. Užuot laiku pavalgę pusryčius, pietus ar priešpiečius, jie taupo laiką ir dirba, o valgo vakare, kai kūnas jau pareikalauja maisto. Taigi pirmiausia reikia griežtokai peržiūrėti savo dienotvarkę ir rasti vietos visiems svarbiausiems kūno ir dvasios poreikiams. Jei dienotvarkėje atsiras valgymo laikas, bent jau po poros savaičių turėsime mažiau bėdų dėl persivalgymo, kuris dažniausiai lietuvius vargina vakare.
– Sakėte, kad maistu žmonės slopina nerimą. O ką daryti, jei dėl nervinės įtampos žmogus negali valgyti?
E. Laurinaitis: Yra tyrimų, kurie labai aiškiai rodo, kad žmonių reakcija skiriasi, ir tai priklauso nuo dalykų, apie kuriuos dar mažai žinome. Tikriausiai pasiruošimas galimam pavojui gali būti dvejopas. Vienas – pasirūpinti energijos atsargomis, o tam reikia pavalgyti. Antras – reikia būti pakankamai judriam. Gali būti, kad evoliucijos metu susiformavo grupė žmonių, kurie pasiruošia kaip galima greitesnei reakcijai, tik tam reikia ne valgyti, o reikia būti kaip galima lieknesniam. Mūsų organizmą judinančių skersaruožių raumenų skaidulos yra greitosios ir lėtosios, o jų proporcijos skiriasi, todėl vieni žmonės daug lengviau kilnoja sunkumus, o kiti daug greičiau bėga. Ko gero, dėl to skiriasi ir valgymas bei reakcija į įtampą, nerimą.
– Antsvorio turintys žmonės kartais imasi badavimo dietų. Ar tai veiksminga?
E. Gavelienė: Nuo 1992 m. medicina oficialiai netaiko badavimo kaip bet kokių ligų (ir nutukimo) gydymo metodo. Šis metodas, kaip gydomoji priemonė, yra nepasiteisinęs.
– O jei svoris normalus, kartą per savaitę padaryti iškrovos dieną verta ar ne?
E. Gavelienė: Iškrovos diena – puikus dalykas. Tai savaitės kalorijų kiekio subalansavimas, bet ne bado diena.
E. Laurinaitis: Labai sunkiai įsivaizduoju situaciją, kai žmogus tik vandenį geria, orą kvėpuoja, o jo svoris auga. Badavimas tikrai neduoda ilgalaikių rezultatų. Mes puikiai žinome švytuoklės principą. Kai kažkiek sumažėja kūno svoris, įsijungia kompensaciniai, visiškai nesąmoningi psichologiniai mechanizmai, nes žmogus, prarasdamas kūno svorį, praranda patį save. Prisiminkime, ką dar mūsų kasdienėje kalboje reiškia „žmogaus svoris“. Juk šis posakis turi ir perkeltinę reikšmę: kiek tas žmogus sveria visuomenėje, aplinkoje. Praradus svorį, įsijungia noras jį sugrąžinti. Ir jau tada, kai sugrąžiname, tai susigrąžiname.
– Mūsų laidos klausytoja mano, kad problema yra galvoje. Pirmiausia žmogus turi apsispręsti, ar jam reikia numesti svorio, ar jis nori.
E. Laurinaitis: Aš galvoju kitaip. Jei žmogui reikia numesti svorio, jis jaus kažkokią prievartą, jo „viduje“ vyks kova. Viena vertus, jis supras, kad tai naudinga sveikatai, kita vertus, jo nesąmoningas noras jaustis laimingesniam lieps jam valgyti. Tada žmogus visą laiką su savimi kariaus. O jei žmogus sumažinti svorį nori, jis jau turi pakankamai įsisąmonintą motyvą kažką daryti. Apskritai valgymas yra elgesys, kurio mes išmokstame ankstyviausioje vaikystėje. Ir valgyti reikia tiek, kad nenumirtum. Mes labai retai kalbame apie tai, kad nuo 30 metų kas dešimtmetį suvalgomo maisto kiekį reikia mažinti 10 proc., nes mūsų medžiagų apykaita lėtėja (išskyrus atvejus, kai kas nors aktyviai sportuoja ir pan.). Bet dauguma žmonių, atvirkščiai, atsipalaiduoja – galvoja, kad atrodyti labai gražiai reikėjo jaunystėje, o dabar jau galima sau leisti atrodyti ir nebe taip gražiai. Reikia sau pasakyti, kad valgome tam, kad gyventume, o ne gyvename tam, kad valgytume.
– Apie maistą egzistuoja labai daug mitų. Klausytojai teiraujasi, ar tikrai reikia valgyti dažniau, bet po nedaug, arba, pavyzdžiui, atsisakyti angliavandenių.
E. Gavelienė: Pirmas dietologijos vadovėlis buvo išleistas XVIII amžiuje, karalienės Viktorijos laikais, jį parašė gydytojas chirurgas. Bet nuo to laiko dietos tapo dalyku, kuriuo gali užsiimti bet kas. [...] Iš tiesų nėra vieno gydymo metodo, taikytino visiems antsvorio turintiems asmenims. Kiekvienam valgymo režimas turi būti individualus. Tačiau yra bendros taisyklės – studijomis įrodyta, kad kartą per dieną valgančio asmens maistą išdalijus bent į keturis kartus svoris ima kristi. Tai reiškia, kad valgyti dažniau yra gerai. Žinoma, jei valgysime taip dažnai, kad skrandis nespės ištuštėti, nieko gero nebus. Taigi negalima nieko valgyti dvi valandas po buvusio valgymo (t. y. valgyti reikia ne dažniau negu kas dvi valandas), bet ilgiau kaip 5 valandas irgi nereikėtų laukti.
O angliavandeniai yra maistinė medžiaga, kuri suteikia energijos smegenų, raudonosioms kraujo ląstelėms, be angliavandenių nefunkcionuoja plaučių ląstelės. Kažkurį laiką organizmas jų sugeba paimti iš kitur, bet galų gale būna dekompesnacinės bėdos. Kita vertus, dažnai žmonės, kalbėdami apie angliavandenius, turi omenyje saldumynus, kurių atsisakyti pagirtina. Bet jų racione lieka kruopos, duona. Galų gale ir daržovėse yra gerųjų angliavandenių. Taigi, koreguojant kūno masę, visiškai išbraukti angliavandenių negalima, bet riboti yra puiku.
