Vilnietė Oksana Markučių dienos veiklos centro duris varsto jau daugiau kaip dvi dešimtis metų. Moteris pasakoja, kad pirmą sykį čia atėjo dar 1998-ųjų gruodį: „Jei nepatiktų, nebūčiau čia taip ilgai. Mums centre labai gera, ypač mėgstu dailiųjų amatų studiją, kur visi jaučiamės tarsi šeima.“
Gyvena linksmai
Oksanai labiausia patinka piešti, siuvinėti. Centre ji turi ir pareigų – prižiūrėti koplytėlę, kurioje kiekvieną ketvirtadienį vyksta pamaldos. „Jau aštuntą ryto einu ten, nuvalau dulkes, išvalau kilimus. Prieš didžiąsias metų šventes – Velykas, Vėlines ar Kalėdas – koplytėlę visi kartu puošiame. Pakabiname kryžių, per Kalėdas pastatome prakartėlę. Laikomės visų tradicijų, minim religines šventes“, – kalba pašnekovė.
Didelį įspūdį Oksanai paliko atstovavimo sau mokymai, į kuriuos ją siuntė centro vadovai. Mergina gavo kursų baigimo diplomą, mokytis jai patiko. „Visada įdomu ko nors naujo išmokti. Per mano lankymosi centre metus pasikeitė daug darbuotojų, kiekvienas išmokė kažko naujo. Nieko nepamirštu, visko prireikia gyvenime“, – šypsosi Oksana.
Jolanta – irgi centro senbuvė, ji čia lankosi daugiau kaip 15 metų. Su mergina taip pat kalbamės dailiųjų amatų studijoje, kur ji stropiai, smulkiais dygsneliais, siuvinėja ant medžiagos perkeltą piešinį. Vis dėlto Jolanta sako, kad labiausiai jai patinka ne darbeliai, bet centre vykstančios diskotekos. Be to, mergina mėgsta vaidinti, ji – nuolatinė centre statomų spektaklių dalyvė. „Čia linksma viskas. Ypač mėgstu išvykas – važiuojame į muziejų, į kiną, į miestą pasivaikščioti, spektaklius rodome Vilniaus mokyklose ir darželiuose. Po vaidinimų gauname ir dovanų, ir gėlių. Labai smagiai gyvename, neliūdime“, – linksmai beria Jolanta.
Dailės ir rankdarbių paslapčių merginas moko Aleksandra, baigusi Dailės akademijos stiliaus studijas. „Labai norėjosi dirbti su žmonėmis, patiriančiais socialinę atskirtį. Pasirinkau neįgaliuosius. Dirbu centre jau penkerius metus, taip pat pagal individualius užsakymus siuvu drabužius. Kodėl čia esu? Todėl, kad centre dirbti labai įdomu ir prasminga. Visi čia jaučiamės tarsi maža bendruomenė, visi palaikome ir stengiamės vieni dėl kitų“, – pasakoja Aleksandra.
Mėgsta įvairias veiklas
Markučių dienos veiklos centro direktorė Inga Bagdonaitė-Miknevičienė pasakoja, kad šiuo metu centre lankosi 64 žmonės. Visus juos kasryt surenka ir po užsiėmimų po skirtingas Vilniaus vietas išvežioja trys autobusiukai.
Darbas centre prasideda labai anksti – pirmieji lankytojai atvežami pusę septynių ryto, o namo iškeliauja apie pusę septynių vakaro. Atsižvelgiama į kiekvieno poreikius, kelionių grafikai derinami su tėvais. „Į kai kuriuos sostinės rajonus važiuojame po keletą kartų, kad prisiderintume prie tėvų poreikių. Nors mums tai kainuoja brangiau, bet lankytojų patogumas – svarbiausia“, – teigia direktorė.
Centre kiekvienas lankytojas gali pasirinkti tai, kas jam įdomu. „Sudarome veiklų grafikus, bet jei žmogui tądien ko nors daryti nesinori, neverčiame. Tiesa, prieš tai išsiaiškiname – ar nenoras veikti kyla dėl tinginystės, ar dėl rimtų priežasčių. Darbuotojai visada stengiasi įsigilinti į centro lankytojų nuotaikas“, – kalba direktorė.
Pasak jos, centre įrengta keletas studijų, kur siūlomos įvairios veiklos – medžio darbai, instaliacijos, dailieji amatai, siuvimas, smulkiosios motorikos, teatro, sporto užsiėmimai ir kita. Nuolatinė užsiėmimų vieta labai svarbi žmonėms, turintiems autizmo spektro sutrikimų. Jie nelinkę keisti aplinkos, jiems saugiau visą dieną būti toje pačioje vietoje. Likusieji migruoja po skirtingas studijas.
Direktorė pasakoja, kad su lankytojais stengiamasi neužsibūti patalpose. „Nuolat kur nors keliaujame, einame į žmones, dalyvaujame mieste vykstančiuose renginiuose, šventėse. Taip ne tik socializuojamės patys, bet ir integruojame visuomenę. Dažniausiai važiuojame ten, kur galima pamatyti ką nors nauja. Štai pastarąjį kartą buvome paukščių fermoje, kur šeimininkas mums ne tik aprodė savo ūkį, bet ir iškepė didžiulę keptuvę kiaušinienės, ją visi kartu valgėme lauke. Mėgstame įvairias edukacines programas, pastaruoju metu net keletą kartų lankėmės robotų parodoje, gimtadienius švenčiame boulingo klubuose“, – pasakoja I. Bagdonaitė-Miknevičienė.
Direktorė pasidžiaugia, kad centro lankytojai daug kur priimami nemokamai arba gauna dideles nuolaidas bilietams. „Mėgstame įvairiausias pramogas – žvejoti, grybauti, žiemą važinėtis rogutėmis nuo kalniukų. Bendradarbiaujame su greta esančiu Markučių vaikų darželiu-lopšeliu, rengiame bendras šventes. Neseniai linksmai paminėjome Užgavėnes, drauge sportuojame“, – sako pašnekovė.
Dalyvauja projektuose
Visuomenei pristatyti žmones, turinčius intelekto negalią, puikiai tinka centro darbuotojų kuriami spektakliai. Teatro studijoje repetuojama du kartus per savaitę, o sukurti spektaklį trunka apie devynis mėnesius. „Mūsų vaidinimai – specifiniai. Ne aktorius parenkame vaidmenims, bet vaidmenis pritaikome pagal juos, kūrinius modifikuojame taip, kad atitiktų mūsų lankytojų charakterius ir gebėjimus. Spektakliai, aišku, būna muzikiniai, be žodžių, bet jie visiems palieka didelį įspūdį. Vaidinimuose daug improvizacijos – niekada negali žinoti, kiek pasirodymas užtruks. Mūsų žmonėms labai svarbus publikos dėmesys – jei jie pajunta, kad žiūrovams patinka, ima vaidinti savaip. Tada kartais tenka aktorius net pristabdyti“, – šypsosi I. Bagdonaitė-Miknevičienė.
Rudenį centro lankytojai rengė projektą su Markučių bendruomene – kūrė šokio spektaklį, kur šoko centro lankytojai ir darbuotojai. Šokio judesių reikėjo išmokti per labai trumpą laiką, todėl visiems padėjo profesionali choreografė. Pasirodymas pradžiugino tiek jo dalyvius, tiek žiūrovus.
Bendradarbiaudami su užsienio partneriais centro lankytojai dalyvavo projekte „Digital story“, lankėsi Italijoje, Slovakijoje, Danijoje, mokėsi kurti savo istoriją naudodamiesi šiuolaikinėmis technologijomis. Tiems, kurie negali kalbėti, tai – vienas būdų pristatyti save.
Dar vienas labai įdomus įgyvendintas projektas – netradicinis madų šou „Antiidealas“, kur centro lankytojai pasipuošė profesionalių dizainerių kurtais drabužiais. I. Bagdonaitė-Miknevičienė pasidžiaugia jaunų dizaineriu požiūriu į negalią turinčius žmones – jie ne šiaip centro lankytojams sukūrė drabužius, bet stengėsi juos pritaikyti pagal kiekvieno charakterį, pomėgius. Kartu su pasirinktu žmogumi jie ėjo į miestą, parodas, teatrus, taip užsimezgė labai šiltas ryšys, kuris ir lėmė puikų rezultatą.
Dizainerių sukurtus drabužius centro „modeliai“ demonstravo įvairių Lietuvos miestų žiūrovams, jie taip pat dalyvavo Šiaulių madų festivalyje „Virus“, kur laimėjo publikos prizą. „Publikai mūsiškiai labai patiko. Tai buvo netradiciniai modeliai. Profesionalūs manekenai nereaguoja į aplinką, jie tarsi robotai, o mūsiškiai buvo nenuspėjami. Jie siuntė žiūrovams bučinius, spaudė rankas. Tai gerokai pagyvino renginį“, – prisimena direktorė.
Centro vadovės teigimu, panašūs renginiai – nauda ne tik turintiems negalią, bet ir visuomenei. „Mes galime pasakyti žmonėms, kad esame įdomūs, daug galime, kad neturėtų būti jokių sienų, ribų ir išankstinių nusistatymų. Bendraujame, kuriame, džiaugiamės gyvenimu. Mūsų žmonės išskirtiniai, nuoširdūs, iš jų galima labai daug ko išmokti“, – kalba I. Bagdonaitė-Miknevičienė.
Svarbūs tarpusavio ryšiai
Pasak direktorės, nors didžioji dalis centro lankytojų nekalba ar kalba savo kalba, bendrauti tai netrukdo: „Darbuotojams tenka išmokti visų jų kalbas. Puikiai vieni kitus suprantame. Gal pasirodys keista, bet pastebėjau, kad mūsiškiai yra labai gabūs kalboms. Centre lankosi lietuviškai, rusiškai, lenkiškai kalbantys žmonės, ir nauji lankytojai gana greitai ima suprasti visas tris kalbas. Darbuotojams tai užtrunka gerokai ilgiau“, – šypsosi I. Bagdonaitė-Miknevičienė.
Centro vadovė pasidžiaugia, kad beveik visi čia dirbantys žmonės įgiję aukštąjį išsilavinimą. „Atėjusiam įsidarbinti visada užduodu klausimą – kuo domitės, koks jūsų hobis? Visa tai stengiamės panaudoti kasdienėje veikloje. Kai darbuotojas gali save realizuoti, gerai ne tik jam – jis daugiau gali duoti lankytojams“, – įsitikinusi direktorė.
Vis dėlto didžiausias atlygis centro darbuotojams – patenkinti lankytojai ir tėvai. „Tėvai džiaugiasi, kad jų vaikai visą dieną užsiėmę, turi draugų – taip tėvai turi galimybę dirbti, realizuoti save, pailsėti. Jiems netgi keista, kad jų atžalos taip veržiasi važiuoti į mūsų centrą. Keliasi anksti net savaitgaliais ir laukia autobusiuko“, – šypsosi pašnekovė.
I. Bagdonaitė-Miknevičienė sako nuolat galvojanti apie tai, kaip pagerinti lankytojams teikiamas paslaugas: „Ne visus planus norėčiau atskleisti, tačiau stengsimės išbandyti tai, ko Lietuvoje kol kas nėra. Keisime paslaugų teikimo formas, paslaugas pritaikysime pagal lankytojų poreikius, atsižvelgdami į kiekvieno gebėjimus. Labai svarbu įgalinti žmones dirbti, todėl stengsimės formuoti darbinius įgūdžius, kad mūsiškiai turėtų galimybę padirbėti – ne visą dieną, o tiek, kiek gali ir sugeba.“
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė
Tai – pirmoji pavasario lygiadienio diena;
Dauno sindromą turintys asmenys turi papildomą 21-ąją chromosomą;
Tai yra Benedikto (lot. Benedictus – palaimintasis) vardo diena.
