aip jau išėjo, kad keliai atvedė į Montaną. Tai viena iš JAV valstijų, ketvirta pagal gyventojų skaičiaus mažumą, pagarsėjusi Yellowstono parku (toks nedidelis, maždaug 300 x 300 km parkelis). Dar ten daug yra kalnų, bizonų, lokių ir visokiausio plauko kaubojų kaimelių, kur ir šiandien gyvena visokie kaubojai. Dar Montanoje yra lazerių fizikai – jie iš dalies yra okupavę vieną miestelį ir yra keletą kompanijų įkūrę.
Jokių didesnių atrakcijų Montanos miesteliuose nėra, neskaitant populiariosios vietinės atrakcijos „debatai su Semu ir Džeku“ (Semas – Samuel Adams alus, o Džekas – Jack Daniels viskis). Dar visi ten trenkiasi į gamtą – kas medžioti, kas žvejoti, kas slidinėti, kas plaukioti plaustais ar baidarėmis, o kai kas toje gamtoje padiskutuoti su Semu ir Džeku.
Nulėkiau ir aš pasižiūrėti į Yellowstoną. Įdomu visgi.
Išsiverš bet kuriuo metu
Minu į Yellowstoną. Kadangi parkelio plotas beveik 9 000 kv. km, gerai suprantu, kad per vieną dieną pamatysiu labai nedaug.
Važiuoti į vieną pusę – apie 250 km kalnų keliukais. Tie keliukai vietomis apsnigti, vietomis apledėję, tad bijodamas nusiristi į upelį su išsinuomotu „Dodžu“ labai greitai nelekiu. Diena saulėta ir graži, tik kelias ne kažin koks.
Prieš pat įvažiuojant į parką dienos grožis ir saulė baigėsi – pasitinka rūkas. Nors, atvirai pasakius, taip ir nesupratau, ar tai buvo rūkas, ar aš su automobiliu pakilau taip aukštai į kalnus, kad įvažiavau į debesis. Rūkas – dar ne viskas. Sniego spalio mėnesyje tame parke irgi iki kelių.
Yellowstono parkas realiai yra superugnikalnis, kuris paskutinį karą išsiveržė prieš 70 000 metų ir, kaip man aiškino parko darbuotojai, dabar yra tiksinti bomba, nes pagal savo ciklą gali išsiveržti bet kuriuo momentu. Bet kuriuo momentu, jų supratimu, – tai per artimiausius 10 000 metų... Žodžiu, gal kitąmet, gal po 1 000, o gal po 9 000 metų.
Tai štai, virš tokio darinio ir važinėja, ir vaikštinėja visi tie, kurie atvyksta į Yellowstoną. Paprastai ugnikalnio kalno viršūnėje susiformuoja kaldera – įduba su stačiais šlaitais. Na, būna jos kilometro skersmens, gal mažesnės ar kiek didesnės. Bet Yellowstono – ugnikalnio milžino – kaldera yra net 72 km skersmens. Tą jau nustatė geologai. Galima tik įsivaizduoti, koks būtų sprogimas, kai toks ugnikalnis pabustų.
Kiekvieną Yellowstono lankytoją iš tolo pasitinka geizeriai. Kiek čia jų yra, turbūt niekas tiksliai nežino, nes nuolat atsiveria nauji. Kitas būtinas peizažo elementas – geizerių pašonėje besiganantys bizonai. Privažiavus prie geizerių arčiau, pasitinka medinės lentelės – ženklai, sakantys maždaug taip: „Nebūk kvailas, nelipk nuo lentomis iškalto takelio.“ Atvirai pasakius, ten tokia pekla verda, kad jokio noro lipti nuo takelio nėra. Kai kurie geizeriukai – tikri „brudukai“. Atrodo, ramūs, vos burbuliuoja, bet po minutės kad ims „putotis“, spjaudytis verdančiu vandeniu. Vieną tokį tylų geizeriuką priėjęs gana arti nufotografavau. Nufotografavęs paeinu kiek tolyn, atsisuku, o tas tylusis geizeriukas jau virtęs verdančio vandens fontanu. Manau, na, ir pasisekė man – būtų jis minutę anksčiau pradėjęs „putotis“, būtų visą mane nuplikęs.
Viso to burbuliuojančio ir kunkuliuojančio fono palydovas – sieros smarvė. Ji – visur, be to, labai stipri. Nuo jos net pykinti pradeda. Ypač jei parko lankytojas vakare prieš tai ilgokai diskutavo su Semu ir Džeku. „Old Faithfull“
Važiuoju didžiausio parko geizerio link. Pakeliui elnias ant kelio pasimaišo. Elnias tose vietose yra lengvas galvosūkis „kaip jį apvažiuoti, kad po ratais nepalįstų“. Gyvūnas – karvės dydžio, nelabai pagąsdinsi, ir man rodos, kad jis ir jo draugai apie tai žino. Vaikšto jie automobilių keliais, kuriais turėtų mašinos važinėti, ir jiems viskas „vienodai“. Nieko nebijo, nieko nepaiso.
Taip, spręsdamas galvosūkį „išsaugok elnią ir mašiną“ po truputį iriuosi tikslo link – didžiausio parko geizerio „Old Faithfull“. Jis yra ne tik didžiausias, bet ir populiariausias, nes pasižymi reguliarumu – išsiveržia maždaug kas 90 min., taigi yra prognozuojamas, nereikia laukti parą ar ilgiau, kol išsiverš. Jis – vienas reguliariausiai išsiveržinčių parko geizerių ir vienas dažniausiai išsiveržiančių didžiųjų parko geizerių.
Atvažiuoju laiku – iki „Old Faithfull“ išsiveržimo liko gal 10 minučių. Stoviu ir laukiu. Pagaliau šou prasideda. Norėjau nufotografuoti geizerio vandens čiurkšles, bet nepavyko – geizerio vanduo karštas, tad iš karto pakyla vandens garų grybas. Po to prasidėjo kažkas panašaus į rūgštų lietų su vemti verčiančia sieros smarve. Tada upeliais išsiliejo verdantis vanduo.
Pirtis pekloje arba pekla pirtyje
Suku atgal. Apsnigtais kalnų keliais ir dar rūke, tamsoje, įveikti tuos pačius 250 km – ne itin žavi užduotis. Tad stengiuosi bent tamsos išvengti. Pakeliui sustoju prie vienos nuplikytos uolos, kur į didesnę upę teka verdančio vandens upeliukai tą uolą ir nuplikę. Sustoju tik tam, kad pažiūrėčiau, iš kur ta pekla teka. Pasirodo, tai maždaug 50 m skersmens „suomiška pirtis“ stačiais šlaitais. Vadinasi visa tai „Excelcior“ geizeris. Jis per tas nuplikytas uolas sugeba į Firehole upę per minutę patiekti 15 000–17 000 litrų 93 °C vandens (galima sakyti, verdančio). Šalia geizerio stovi stendai, kuriuose yra nuotraukų, kas būna, kai ta pekla užverda. Žiūrėdamas nuotraukas spėju, kad jei ta pekla užvirtų, tai viskas išvirtų kokiu 200 m spinduliu. Taip pat ir aš, stovintis ant jos krašto. Nejauku pasidaro, tad iš ten kuo skubiau dingstu. Pakeliui namo dar sustoju pasikalbėt su į pakelę išėjusiu bizonu. Gal ir negerai, kad sustojau, nes tik įvažiavęs į parką buvau įspėtas, kad prie meškų ir vilku (jų nemačiau) arčiau nei per 100 metrų nelįsčiau, o prie bizonų ir elnių nesiartinčiau arčiau nei per 25 metrus. Ir apskritai geriau iš automobilio net nelipti. Pasirodo, Yellowstono parke bizonai per metus „subado“ daugiau žmonių, nei lokiai sudrasko...
Šiaip bizonas labai į mūsų stumbrą panašus, o kai jo mėsą valgiau, jei nežinočiau, nebūčiau pasakęs, kad tai – ne jautiena. Gerai senais laikais maitinosi Matotaupa, Čingačgukas, Juodoji Akis ir kiti knygų apie indėnus herojai. Ir karšto vandens turėjo sočiai, galėjo kasdien voniose praustis.
