Galinėje sėdynėje sėdi trys žmonės, o saugos diržų nėra, rašo BBC, apie tai, kas vyksta ties fronto linija, netoli Iziumo. Priekyje yra kelionės tikslas, kurį nuolat bombarduoja Rusijos artilerija.
Automobilis apsisuko, kad išvengtų žemėje įstrigusio sviedinio. „Kasetinė bomba“, – pasakė Sergejus. Tai nuskambėjo kaip įspėjimas nevažiuoti toliau.
„Ar nori pirma pamatyti kaimą ar mūsų bunkerį?" – paklausė jis. „Bunkeris“, – atsakė žurnalistai.
Iziumas – okupuotas ir po to išlaisvintas
Dėl Vladimiro Putino pradėto karo rytiniame Ukrainos fronte diena virto naktimi, žmonės turėjo lįsti po žeme. Kelionės tikslas – netoli Iziumo miesto esantis kaimas, kuriame sutelktos rusų pajėgos. Kai pasiektas kelionės tikslas ir nusileista į vėsią pastogės tamsą, artilerijos ugnis jau aprimo.
Nepavykus užimti visos šalies, Rusija nusprendė pabandyti užimti Ukrainą dalimis. Bunkeryje esantys žmonės – o jų yra daug – daro viską, kad to išvengtų. Iziumas yra rusų rankose, nes jie tai vadina vartais į Donbasą. Vis tik Ukrainos kariuomenei pavyko išlaisvinti netoli jo esantį kaimą, o tai teikia vilties. Gegužės 9-ąją Rusijoje švenčiant Pergalės dieną miesto okupantai buvo parodyti tiesioginiame eteryje, nes rusams šis miestas iš tiesų yra svarbus.
Tuo metu bunkeryje plikos lemputės apšvietė tamsią erdvę – naujus Ukrainos teritorinės gynybos savanorių kovotojų namus.
Situacija bunkeryje buvo gana panaši į praėjusių karų laikus – išskyrus šiuolaikines technologijas. Plačiaekranis televizorius transliavo vaizdus iš galingų kamerų, nukreiptų į Rusijos pozicijas. „Dovana nuo mūsų draugų“, – pasakė vienas iš vadų: kameras atsiuntė viena iš Vakarų šalių.
Kovotojai sėdėjo ir naršė „Instagram“ bei „Facebook“ ir rašė žinutes savo žmonoms ir meilužėms. Kariai fronto linijoje juokauja, esą pasiruošę paskelbti Eloną Muską Ukrainos didvyriu – jo palydovinis tinklas „Starlink“ suteikia kariškiams nemokamo bevielio interneto veikimą.
Lauke tęsėsi apšaudymas, pakankamai galingas, kad net voratinkliai ant lubų šoko. „Rusai parūkė“, – tarė kovotojas, pakilęs nuo gulto.
Atėjo laikas judėti toliau. Reikėjo palydėti pėsčiųjų patrulį, dalį maršruto, kuris ėjo per atvirą kraštovaizdį, iki pirmosios gynybos linijos. Lauke buvo tylu. Vėliau pasigirdo šūviai.
„Nesibūriuokite“, – garsiai pasakyta einantiems, kai keliauta per sugriautą kaimą. Karių grupė yra puikus taikinys.
Sviediniai skrido virš galvų
Naujas apšaudymas. Vienas sviedinys sušvilpė virš galvos ir sprogo visai netoli. Pirmiausia iššovė rusų tankas, vėliau – minosvaidžių ugnis. Kovotojai judėjo per kiemus ir sodus, vengdami kelių ir stengdamiesi būti nepastebėtais bepiločių orlaivių.
Sušvilpė dar vienas šovinys ir sprogo už 300 metrų. „Jei girdi – ne tau skirtas“, – paaiškino žurnalistus lydėjęs Jurijus. Žudo tie sviediniai, kurių negirdi. Trečią kartą šiame kare kažkas mano pakartoja šį niūrų pokštą.
Kovotojai pajudėjo toliau, bet paaiškėjo, kad tikslas yra daug toliau, nei manyta.
„Dieve, saugok karalienę“, – pasakė Jurijus, rodydamas į britų atsiųstą prieštankinį granatsvaidį.
„Ačiū, pone Johnsonai, bet mums reikia daugiau“, – juokdamasis pasakė jis. Šarvuočių šiems žmonėms labai reikia: jų dar nemačiau.
Apšaudymai kartojasi vėl ir vėl
Kariai laukė kito apšaudymo. Ar ne laikas rusams vėl parūkyti? Tada vėl pajudėta pirmyn įkvėpiant parako ir dūmų. Žemė buvo nusėta priešo šoviniais.
Pravažiavome karvides, kuriose įnirtingai žvilgčiojo karvės, aptvarus su avimis – bėgantys kaimo žmonės neturėjo laiko gelbėti galvijų. Bet tada iš vieno namo išlindo raudonplaukė moteris, tarsi norėdama pamatyti, dėl ko kilo šurmulys.
Nataša verkė. Ji mums pasakė, kad negali palikti savo kaimo, nes čia palaidotas jos vyras. Sako, kad tai būtų išdavystė.
Apšaudymas vėl sustiprėjo, patruliui teko užtrukti. „Vaikinai, ar norite barščių?“ – paklausė Nataša. Vietoj barščių valgymo mes prisiglaudėme jos rūsyje, kuriame ant medinių lentynų stovėjo raugintų agurkų stiklainiai.
Galiausiai pasigirdo Ukrainos artilerijos salvių garsai. Ukrainiečių sviediniai praskriejo virš Natašos namo, patraukdami link Rusijos taikinių. Laikas eiti. Nataša vis tiek nenorėjo palikti namus. Svetainėje ant sienos kabėjo vyro portretas. Kariškiai pažadėjo vėliau ką nors išsiųsti pas ją.
Grįžę į operatyvinį štabą, kovotojai būriavosi prie ekrano. Mums patruliuojant dvidešimt rusų pėstininkų su minosvaidžiais bandė užpulti kaimą. Ukrainiečių ginklai jų nesustabdė, bet rusams nepavyko prasibrauti. Kovotojai vėl įvykdė savo pareigą. Donbaso vartai liko užrakinti.
Pralaimėjimas šiaurės Ukrainoje privertė Rusiją sutelkti dėmesį į Iziumą, kur yra Rusijos karinės vadovybės štabas, ir į Donbasą apskritai. Tačiau net ir susikoncentravusi tik į šias sritis, Rusijos kariuomenė sunkiai juda į priekį.
Tačiau diena dar nesibaigė. Rusai tęsė apšaudymą, o kariai turėjo grįžti į savo bazę atvirais ir apšaudytais keliais. Jau buvo vakaras, kai Sergejus grįžo pas mus savo žaliu pikapu. Galbūt jis buvo geros nuotaikos, o gal tai buvo frontinis humoras, bet jis dainavo „God Save the Queen“.
Prieš vykstant į šią kelionę amerikiečių žurnalistas veteranas, kuris buvo toje pačioje fronto dalyje, tepasakė: „Melsiesi pakeliui ten ir grįžtant“. Kol galvoje žurnalistas kartojo „Tėve mūsų“, automobilis važiavo per laukus, kol galiausiai atsitrenkė į kažką kieto.
Laimei, į purvą įkritęs rusiškas sviedinys nesprogo – tai jau antras toks sėkmingas kartas.
