Gal ne visada tai suvokiame, tačiau priklausome nuo skriejančių aplink Žemę kosminių technologijų. Tad, kas nutiktų, jei visos jos ūmai nustotų veikti? Neseniai vykusioje tarptautinėje konferencijoje apie „kosmines grėsmes“, klausiausi keleto kalbėtojų aprašomų paskutiniosios dienos scenarijų. Tarp jų buvo pranešimai apie galingos Saulės audros sutrikdytą palydovinį ryšį, kibernetinę ataką, iš dalies išjungiančią GPS sistemą, ir Žemę stebinčių palydovų pažeidimus orbitoje skriejančiomis šiukšlėmis.
Grėsmės, kylančios kosminei infrastruktūrai yra realios ir valstybių vadovybės visame pasaulyje ima rimtai mąstyti apie sistemos, kuria remiamės, atsparumo didinimą. Apibendrinant šias mintis ir atiduodant pagarbą grėsmių iš kosmoso nurodymo pionieriui, Orsonui Wellesui, štai kas gali nutikti, jei staiga išauštų diena be palydovų…
08:00
Nieko staigaus nenutiko. Lėktuvai iš dangaus nekrenta, elektra nedingo, vandens tiekimas nesutriko. Bent jau kol kas.
Kai kurie dalykai nustojo veikti išsyk, bet daugeliui žmonių tai veikiau nepatogumas, nei kas kita. Televizijos palydovų praradimas reiškė, kad daug šeimų neišvydo ištreniruotų rytinių televizijos laidų vedėjų šypsenų, ir valgydami pusrytinę košę, buvo priversti kalbėtis tarpusavyje. Per radiją nebuvo užsienio korespondentų pranešimų apie naujausius tarptautinius sporto susitikimus.
Bet išorėje globalios palydovinės komunikacijos praradimas kėlė grėsmę pasauliui. Kažkur JAV esančiame bunkeryje, pilotų eskadronas prarado ryšį su ginkluotais bepiločiais lėktuvais (dronais), skraidančiais virš Vidurinių Rytų. Saugaus palydovinio ryšio sistemų gedimas atkirto kareivius, laivus ir orlaivius nuo jų vadovų ir jie tapo pažeidžiami. Be palydovų pasaulio lyderiams sunku bendrauti vieniems su kitais, mažinant augančią globalią įtampą.
Tuo tarpu virš Atlanto vandenyno tūkstančiai keleivių žiūrėjo filmus, nenutuokdami apie lėktuve kilusius sunkumus, pilotui bandant susisiekti su skrydžių kontrole. Be palydovinių telefonų konteinervežiai Arktyje, žvejai Kinijos jūroje ir pagalbos darbuotojai Saharoje pasijunta izoliuoti nuo likusio pasaulio.
Kai žmonės pradėjo darbą Tokijo, Šanchajaus, Maskvos, Londono ir Niujorko biuruose, jiems sunku kalbėtis su kolegomis kituose kraštuose. Elektroninis paštas veikia ir internetas atrodo neblogai, bet daug tarptautinių skambučių nutrūko. Pasaulį siejusios sparčių komunikacijų sistemos iro. Užuot traukusis, Žemė atrodė didėjanti.
11:00
Prezidentams ir premjerams surinkus krizių komandas, ėmė aiškėti nauja grėsmė pasaulio stabilumui: Globalios pozicionavimo sistemos (GPS) praradimas. Daugumai mūsų GPS padeda keliauti iš taško A į tašką B, pakeliui beviltiškai nepaklystant. Ji pakeitė pristatymo kompanijų gyvenimą, padeda gelbėjimo tarnyboms pasiekti įvykio vietas daug greičiau, leido lėktuvams leistis ant izoliuotų leidimosi kelių, stebėti ir sekti sunkvežimių, traukinių, laivų ir automobilių buvimo vietą. Bet GPS išjungimas pasirodė turintis daug daugiau įtakos, nei daugelis mūsų manėme.
GPS palydovai yra nelabai daugiau, nei itin tikslūs atominiai laikrodžiai kosmose, perduodantys laiko signalą į Žemę. Imtuvai ant žemės – pavyzdžiui, automobilyje ar išmaniajame telefone – priima šiuos signalus iš trijų ar daugiau palydovų. Lygindamas laiko signalus iš kosmoso su imtuvo laiku, imtuvas gali apskaičiuoti, kokiu atstumu yra palydovas.
Bet yra ir daugybė kitų tikslaus laiko signalų iš kosmoso panaudojimo būdų. Būdų, nuo kurių, kaip pasirodo, mūsų visuomenė vis labiau priklauso. Laikas mūsų infrastruktūrą kartu išlaiko kartu – nuo laiko žymų sudėtinguose finansiniuose sandoriuose iki interneto pagrindą sudarančių protokolų. Kai tarp kompiuterių perduodami duomenų paketai praranda sinchronizavimą, sistema ima griūti. Be tikslaus laiko kiekvienam kompiuteriais kontroliuojamam tinklui iškyla grėsmė. Tai reiškia, beveik viskam.
Nutilus GPS signalams, įsijungė atsarginės sistemos, naudojančios tikslius antžeminius laikrodžius. Bet per keletą valandų laikas ėmė išsiderinti. Sekundės dalele Australijoje, lyginant su JAV; mažutėlaitis skirtumas tarp Indijos ir Australijos. Debesų kompiuterija ėmė griūti, interneto apieškos sulėtėjo, internetas ėmė stoti. Vėliau vakare kilo pirmieji elektros tiekimo pertrūkiai, kai perdavimo tinklams nepavyko subalansuoti poreikio. Kompiuterizuotoje vandens paruošimo įmonėje inžinieriai persijungė į atsargines rankinio valdymo sistemas. Didžiuosiuose miestuose šviesoforai ir semaforai persijungė į standartinį raudoną signalą ir transportas sustojo. Mobiliųjų telefonų tarnybos, kurios jau ir anksčiau strigo, vėlyvą popietę visai nustojo veikti.
16:00
Šiuo laiku aviacijos valdytojai nenoromis nutarė nutupdyti komercinius orlaivius. Dėl palydovinės komunikacijos ir GPS neveikimo daugelis skrydžių jau buvo atšaukti, bet paskutinis šiaudas buvo proziškesnis: orai.
Nors meteorologiniai balionai, žemėje ir laivuose esančios observatorijos tebėra svarbūs įrankiai, orų numatymas vis labiau priklauso nuo palydovų. Prekybininkai naudojo orų duomenis tinkamo maisto užsakymui – nėra prasmės krauti į lentynas kepsnių mėsos, jei prognozuojami apniukę orai. Ūkininkai, remdamiesi prognozėmis planuoja sėją, purškimą ir derliaus nuėmimą. Aviacijai prognozių reikėjo daryti sprendimams galintiems paveikti keleivių gyvenimus.
Lėktuvuose yra radarai, aptinkantys blogą orą ar kitą turbulencijos šaltinį, bet jie stebi ir nuolatinius atnaujinimus nuo žemės. Šie dabartinės situacijos vaizdai leidžia sekti orų formavimąsi ir atitinkamai elgtis. Tai ypatingai svarbu, skrendant virš vandenynų, kur stebėjimo punktai laivuose išsidėstę labai retai.
Jei transatlantinių skrydžių keleiviai būtų tai žinoję, prieš lipdami į lėktuvą, būtų tokį sprendimą gerai apmąstę. Be orų palydovo duomenų, virš okeano greitai besiformuojanti audrų sistema buvo nepastebėta ir lėktuvas dabar lėkė tiesiai į ją. Dėl smarkios turbulencijos keletas keleivių susižeidė, kitiems keleiviams potyris irgi toli gražu nebuvo malonus. Tačiau jie bent jau baigė kelionę. Visame pasaulyje kiti keleiviai įstrigo už tūkstančių mylių nuo namų.
22:00
Šiuo metu tapo akivaizdus visas mastas įvykio, kuris bus vadinamas „diena be palydovų“. Komunikacijos, transportas, elektros tinklų ir kompiuterinės sistemos buvo smarkiai sutrikdytos. Pasaulinis verslas sustojo ir vyriausybės stengėsi iš paskutiniųjų susitvarkyti. Politikai buvo įspėti, kad maisto tiekimo grandinės greitai nutrūks. Baimindamosi visuomenės neramumų, vyriausybės ėmėsi avarinių priemonių.
Jei palydovai ir toliau neveiktų, kiekviena diena pateiktų naujų iššūkių. Nebūtų palydovų duomenų, rodančių žemės ūkio kultūrų būklę, nelegalias miško kirtavietes Amazonėje ar Arkties ledo dangą. Nebūtų palydovų vaizdų ir žemėlapių gelbėtojams, reaguojantiems į nelaimes, kaip ir palydovais gaunamų ilgalaikių klimato registravimo duomenų. Tai buvo kosmoso pramonės dovana, kuria visi naudojomės, kaip savaime suprantama, bet tik kai palydovai buvo prarasti, mes tai pastebėjome…
Taigi, ar gali taip nutikti? Tik jei viskas sugestų išsyk, o tai yra mažai tikėtina. Tačiau tikra tai, kad infrastruktūra, kuria naudojamės ir remiamės, vis labiau priklauso nuo kosminių technologijų. Ir dar tai, kad be palydovų pasaulis būtų visai kitokia vieta.
