Kalėdos – senoji Saulės grįžimo ir žiemos tamsybių nugalėjimo šventė, tarytum naujųjų metų pradžia. Nuo Kalėdų diena pradeda ilgėti: saulė grįžta.
Kodėl mes puošiame eglutę?
Atsakymo į šį klausimą turėtume ieškoti dar senovės Romoje. Pirmosiomis sausio dienomis, vadintomis kalendomis, romėnai rinkdavo valstybės pareigūnus – konsulus. Kad prieš rinkimus susikauptų ir gerai pagalvotų, namuose jie laikydavo lauro šakelę.
Viduramžiais bažnyčiose buvo vaidinami Šventajame Rašte aprašyti įvykiai, pavyzdžiui, kaip Ieva gundė Adomą paragauti uždraustųjų Rojaus medžio vaisių. Iš čia kilo paprotys visada žaliuojančias eglutes apkabinėti raudonais obuoliukais.
Vokiečiai eglutę apkabinėdavo ne tik obuoliukais, bet ir kitokiais vaisiais, riešutais, žvakutėmis, popierėliais, netgi dažytais kiaušinių lukštais, sausainiais bei saldumynais. Jie tai darė dar XVII amžiaus pradžioje. Tik XIX amžiuje ši graži tradicija puošti Kalėdų medžius paplito visame pasaulyje. Lietuvoje ji prigijo tik XX amžiuje, pirmiausia rūmuose ir dvaruose, paskui pasiekė mokyklas, o galų gale – ir kiekvieną kaimo sodybą.
Kur gimė Kalėdų Senelis?
Seniai seniai, III amžiaus pabaigoje – IV amžiaus pradžioje, Romos imperijos mieste Potaroje (dabar ten Turkija) gimė berniukas, vardu Nikolas. Baigęs mokyklą, jis iškeliavo į platųjį pasaulį laimės ieškoti. Nukakęs iki Egipto, gavo liūdną žinią, kad mirė jo tėvai. Nikolas patraukė į Demrės miestą ir ten tapo bažnyčios vyskupu.
Nikolas buvo dosnios širdies ir padėdavo skurstantiems žmonėms, o labiausiai – vaikams. Ir darydavo jis tai slapčia. Niekas nežinodavo, kas jų namuose per Kalėdas palieka dovanas. Kartą nakčia jis įslinko į vargšės našlės namus ir įmetė aukso gabalėlį į prie ugniakuro padžiautą vaiko kojinaitę.
Nikolas mirė 348 metais gruodžio 6 dieną. Praėjus daugeliui metų po jo mirties, buvo paskelbtas šventuoju ir vaikų globėju. Todėl kai kuriose Europos šalyse ši diena vadinama Vaikų Kalėdomis. Tą dieną Šventojo Nikolo personažas vaikšto po miestelius ir kaimus, kalbina vaikus, neša jiems dovanėles. Jis apsirengęs kaip vyskupas: raudonai balta mantija ir aukšta kepure.
Kaip Nikolas tapo Santa Klausu?
Olandų emigrantai (taip vadinami žmonės, kurie išvyksta iš tėvynės gyventi kitur), atvykę į Ameriką, Šv. Nikolą vadino Sinterklaasu. Pamažu anglų kalboje įsitvirtino vardas Santa Klausas (Santa Claus).
Kaip Santa Klausas apkeliavo pasaulį?
Santa Klausą visame pasaulyje išpopuliarino amerikiečių rašytojas Vašingtonas Irvingas, kuris, gyvendamas Europoje, domėjosi įvairių tautų papročiais ir tradicijomis. 1809 m. jis išleido knygą "Tikroji Niujorko istorija nuo pasaulio sukūrimo iki olandų dinastijos pabaigos, papasakota tėvo Knikerbokerio". Knikerbokeriais tais laikais buvo pravardžiuojami olandų kilmės Niujorko gyventojai. Šioje knygoje rašytojas pridėjo daug išmonės ir Santa Klausas tapo dėdule, kuris pas vaikus atvyksta pasikinkęs elnią, židinio kaminu nusileidžia į miegamąjį ir ten palieka vaikams dovanėlių...
Kaip Santa Klausas atsidūrė Šiaurėje?
Kitas amerikietis poetas Klementas Mūras 1822 metais eilėmis aprašė jo kelionę aštuoniais elniais. Tada paaiškėjo, kad Senelis gyvena ne kur nors kitur, o Šiaurėje!
Beje, XIX a. antroje laikraščiai mirgėjo pranešimais apie keliones į Šiaurę, Arkties tyrinėjimus. Tad Kalėdų Senelis nusimetė savo vyskupo mitrą ir užsidėjo slidininko kepuraitę, kokią nešiodavo samiai Laplandijoje...
