Šiuolaikinėje Lietuvoje katastrofiškai trūkstant dėmesio, atidos, net elementarios pagarbos šeimai, vaikams, paaugliams Kamerinis teatras lieka ištikimas savo pagrindinei misijai – kurti aukščiausio meninio lygio spektaklius, pritraukiančius jaunus žmones, paauglius, vaikus, jų tėvelius, mokytojus vertingu gėrio, tiesos ir išminties kupinu turiniu.
Didžiąsias permainas Kamerinis teatras pasitinka jau pirmą 2015 metų pusmetį – naujoji teatro Meno vadovė režisierė Ramunė Kudzmanaitė planuoja sustiprinti Kamerinio teatro meninės edukacijos pozicijas inicijuodama Tarptautinį teatro festivalį visai šeimai, bei tikisi naujas Kamerinių teatro premjeras paversti tikru meniniu iššūkiu išrankiausiam lietuviško teatro žiūrovui.
Vilniaus kamerinis teatras iš kitų išsiskiria, savo repertuaru, kuriame ypatingas dėmesys sukauptas į spektaklius vaikams ir paaugliams. Savo repertuare Kamerinis turi net aštuonis vaikiškus spektaklius, pastatytus remiantis Pasaulio ir Lietuvos literatūros klasikos šedevrais. Tai ir Astrid Lingren, ir Kostas Kubilinskas, ir Čarlzas Dikensas. Išskirtinius pastatymus čia yra sukūrę teatro režisieriai: Evaldas Jaras, Raimundas Banionis, Alicia Gian, Agnė Sunklodaitė ir kiti. Teatras kas mėnesį rodo savo spektaklius ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir nedideliuose miesteliuose: Jonavoje, Anykščiuose, Biržuose, Rokiškyje, Kuršėnuose, Telšiuose, Plungėje, Raseiniuose ir kitur. Ko gero tai daugiausiai vaikiškų spektaklių į gastroles išvežantis Lietuvos teatras, tuo atliekantis didelę edukacinę misiją.
Vilniaus kamerinis teatras yra ypač socialiai aktyvus ir per metus pakviečia nemokamai pažiūrėti savo spektaklius apie 1800 socialiai remtinų vaikų. Nepriklausomas teatras visus keturis metus ne tik leidžia premjeras, bet pats išsilaiko, neprašydamas valstybinės paramos. Jauki Kamerinio teatro salė talpina talpina 320 žiūrovų, teatras turi repeticijų salę, administracines patalpas, kviečia bendradarbiauti įvairių teatrų profesionalius aktorius ir režisierius.
Naujoji Kamerinio teatro Meno vadovė Ramunė Kudzmanaitė gimė 1966 m. Vilniuje. 1989 m. baigė TV režisūros studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Nuo 1990 metų kuria dokumentinius kino ir video filmus, rašo scenarijus. Ramunės Kudzmanaitės filmai „Aviečių laukai“, „Ketursparnė“ pristatyti ir įvertinti tarptautiniuose kino festivaliuose. Nuo 1991 metų dirba teatro režisiere, stato spektaklius Lietuvos ir užsienio teatruose. Dalyvauja tarptautiniuose teatro ir kino festivaliuose, šiuolaikinės dramaturgijos akcijose. Dirbo Lietuvos nacionalinėje televizijoje kultūros laidų bendraautore ir režisiere. 2000 m. apdovanota aukščiausiu Lietuvos teatriniu apdovanojimu "Kristoforas" Jaunojo menininko debiuto nominacijoje už spektaklius „Stotis N mieste“, „Šarlotės“, „Tėvai ir kiaušiniai“. Režisierės sukurti spektakliai dalyvavo daugybėje tarptautinių festivalių ir gastrolių visame pasaulyje. Ramunė Kudzmanaitė Vilniaus kolegijos Menų fakulteto dėstytoja, docentė. 2011 m. įkūrė "Vilniaus teatro grupę", kuriai bendradarbiaujant su Lietuvos teatrais pastatė spektaklius „Moteris be kūno“ (2012, Klaipėdos dramos teatras), „Emilis iš Lionebergos“ (2014, Vilniaus kamerinis teatras). Pristatydama savo meninę viziją Kamerinio teatro Meno vadovė, režisierė Ramunė Kudzmanaitė atsakė į keletą klausimų:
- Kokias kertines permainas ir inovacijas išskirtumėte 2015 metų Kamerinio teatro sezone?
- Visų pirma, teatras pasikvietė naują meno vadovą ir tuo pasakė, kad pats nori permainų ir inovacijų. Pirmiausia bus peržiūrėtas repertuaras, labai svarbu inicijuoti reikšmingas, aukšto meninio lygio premjeras. 2015 metais teatras taps dar labiau atviras jauniems menininkams: aktoriams, režisieriams, kompozitoriams, teatro dailininkams bei kitiems teatro kūrėjams. Išlaikydamas savo pagrindinę - teatro šeimai meninę liniją, jau kovo 11 dieną Kamerinis pakvies jauniausius teatro žiūrovus į premjerą pagal H.K.Anderseno pasaką „Princesė ant žirnio“.
- Spektaklio „Princesė ant žirnio arba laimė ir triufeliai“ režisierius Vidmantas Fijalkauskas nedaro pasakos restauracijos, bet bando pažvelgti į ją šiuolaikinio vaiko akimis. Balandžio pabaigoje teatras pristatys šiuolaikinę vokiečių dramaturgę Ingrid Lausund ir jos pjesę “Vakaras žmononėms su laikysenos sutrikimais“. Režisierė Ramunė Kudzmanaitė, scenografė Agnė Kupšytė, kostiumų dailininkė Indrė Budreckaitė, kompozitorė Elena Šataitė. Spektaklyje vaidins įvairių teatrų jaunieji artistai.
- Lapkričio mėnesį teatras pradeda tęstinį ilgalaikį projektą - Tarptautinį spektaklių visai šeimai teatro festivalį „Laimės žiburys“. O Kalėdų laikotarpiui žiūrovus planuojama pakviesti į Lietuvoje nestatytą nepaprasto grožio poetišką Moriso Meterlinko pjesę „Žydroji paukštė“. Visų pirma sieksime profesionalumo, meistriškumo visose teatro srityse. Pradedant vadyba, baigiant kas vakariniu pasirodymu. Antra, bus formuojamas naujas repertuaras, paremtas Lietuvos ir Pasaulinės liteartūros klasikos kūriniais. Ateinančiais metais teatras turi ambiciją pristatyti publikai P.Cvirkos „Cukrinius avinėlius“, spektaklį pagal J.Biliūno kūrybą. Paaugliams planuojamas K. Sajos pastatymas. Premjeros suaugusiems po truputį irgi gręšis į klasiką. 2016 pabaigoje teatras planuoja M.Gorkio „Miesčionių“ premjerą. Visais šiais pastatymais teatras stiprins savo pozicijas Lietuvos teatro kontekste.
- Kodėl Jums, žinomai teatro menininkei svarbu kažką keisti Kameriniame teatre, investuoti į jį savo laiką ir kūrybinę energiją?
- Na, aš esu ne tik teatro menininkė susirūpinusi savirealizacija. Esu pilietė, mama ir man yra svarbu kokio lygio spektaklius mato mažieji mūsų šalies gyventojai. Tokią plačią geografiją turinti Vilniaus kamerinis teatras, atvažiuojantis į tolimiausių miestelių ir net kaimų mokyklas turi didelę edukologinę funkciją. Todėl labai svarbu, kad vaikai matytų tikrai stiprius meniškus spektaklius, pastatytus pagal stiprią, pripažintą literatūrą ar klasikos šedevrus. Tuo labiau, kad šiais neskaitymo laikais, spektaklis gali paraginti atsiversti jau matytą ar girdėtą autorių ir pratęsti pažintį su jo herojais.
- Na, o jei ne, tai bus bent jau susipažinę su klasikų kūryba, skambėjusia scenoje. O be to, aš, pastačiusi „Emilį iš Lionebergos“ Vilniaus kameriniame teatre, pažinau jo unikalų kolektyvą, šiltą kolegišką atmosferą, pamačiau pagarbą teatro etikai, norą augti, eksperimentuoti, tobulėti. O tai man yra labai svarbūs kriterijai kiekviename teatro kolektyve. Taigi, toliau nelengvu teatro kūrybiniu keliu pabandysime eiti kartu.
