Prancūzijoje ir Olandijoje užstrigus taip entuziastingai pradėtam ir vystytam vieningos Europos, turinčios net savo konstituciją, projektui, nemaža dalis dabartinės Europos Sąjungos (ES) dinamikos vėl persikėlė į nacionalinių valstybių lygmenį.
Šiandien darosi vis labiau akivaizdu, kad pagrindinė ir dominuojanti ES institucija – Europos Komisija (EK) kol kas neranda idėjų, kurių realizavimas arba atgaivintų konstitucijos projektą, arba pateiktų jam prilygstančią alternatyvą. Tam tikrą pasimetimą bei blaškymąsi šiuo atveju pastebėti nesunku. Beveik iškart po pralaimėtų referendumų Prancūzijoje ir Olandijoje EK vadovas Žozė Manuelis Barozas reiškė entuziazmo kupinas idėjas, sakydamas, jog „Sutarties dėl konstitucijos Europai traukinys ir toliau važiuoja“. Vėliau vis dažniau pasirodydavo pranešimų, jog EK vadovas, būdamas dideliu ne tik ekonomiškai, bet ir politiškai integruotos ES entuziastu, ima laidoti nepavykusį konstitucijos projektą.
Savotiškos europinės politikos atostogos, kurių, deja, neturėjo kai kurių didžiųjų ES šalių politikai, taip pat turėjo įtakos tam, jog esamuoju laiku nemaža dalis ES politinės ateities svertų ir vėl atsidūrė ne Briuselyje.
Prancūzija aiškiai parodė, jog nori ne kolektyviniu, o individualiu būdu konstruoti ES ateitį. Didžioji Britanija, ypatingai po teroristų išpuolių Londone, lieka labiau prisirišusi prie transatlantinio dialogo su JAV ir europiniuose reikaluose visuomet laikosi tam tikro nuosaikumo, kuris gali virsti ir rimtu skepticizmu, jei per artimiausius rinkimus leiboristai su Toniu Bleiru priešakyje neišsaugos valdžios.
Šį savaitgalį kairieji akivaizdžiai pralaimėjo ir Lenkijoje, kuri yra didžiausia ir įtakingiausia iš naujųjų ES narių. Būsimą valdančiąją Lenkijos koaliciją jau formuoja dešiniosios jėgos: Teisės ir teisingumo partija (PiS, lenk.) bei Piliečių platforma (PO, lenk.), kurių nuostatos ES federalizacijos atžvilgiu kažin ar yra tokios palankios kaip anksčiau valdžiusių kairiųjų. Negalima pamiršti ir to, jog be Seimo ir Vyriausybės, nemažą įtaką Lenkijoje turi ir Prezidentas. Artėjantys ir šio, aukščiausio Lenkijos pareigūno rinkimai kairiesiems taip pat gresia akivaizdžiu pralaimėjimu, kas reiškia, jog Lenkija gali visai drąsiai pasukti prancūziškojo tipo europiniu keliu, be pastovios ir tvirtos paramos palikdama tokius beatodairiškus ES entuziastus, kaip, pvz., Lietuva.
Žinoma, kol kas neilgos narystės Sąjungoje patirtis bei visas postsovietinis palikimas, pasireiškiantis daugelyje šalies valdymo sričių, esamuoju laiku dar neleidžia Lenkijai efektyviai įtakoti ES politikos. Tačiau atsižvelgiant į šios šalies geografinę padėtį, gyventojų skaičių bei ekonominį potencialą, galima neabejoti, jog netolimoje ateityje tai bus viena svarbiausių ES valstybių, galėsianti žengti vienoje gretoje su Prancūzija bei Vokietija.
Pastarojoje, beje, po nacionalinių rinkimų taip pat susilpnėjo socialdemokratų (SDP, vok.) pozicijos. Tiesa, Vokietijoje, priešingai nei rytinėje jos kaimynėje, valdančiosios koalicijos ateitis dar neaiški ir neatmetamas variantas, jog antrą kartą per visą laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo bus suformuota didžioji SDP bei krikščionių demokratų (CDU, vok.) koalicija. Toks scenarijus įneštų pakankamai daug neaiškumų į Vokietijos nuostatas ES ateities atžvilgiu. Viena vertus, CDU ir jos lyderę lyg ir galima laikyti europietiškosios linijos šalininkais, pasitelkiant kad ir noro atsisakyti Rusijos – Vokietijos dujotiekio pavyzdį. Tačiau daugiau pozityvių nuostatų ES federalizacijos atžvilgiu Angela Merkel nėra išsakiusi. Kairieji, vadovaujami Gerhardo Šrioderio, kuris vis dar tikisi išsaugoti federalinio kanclerio postą, ES atžvilgiu taip pat visuomet žaisdavo dvigubą žaidimą. Viena vertus, Vokietijai buvo nesunku realizuoti savo įtaką ES struktūrose – ji buvo ir tebėra didžiausias finansinis Sąjungos ramstis. Kita vertus, pasinaudodama būtent šiuo svertu, Vokietija, net ir valdant sąlyginiams euroentuziastams SDP, visuomet paisydavo grynai savo nacionalinių interesų, ką puikiai įrodo to pačio dujotiekio pavyzdys.
To pasėkoje peršasi viena išvada, kuri nurodo, jog lėtai, bet vis dėlto vykstantis ES galios koncentravimasis ne tik Briuselyje, bet ir didžiosiose ES valstybėse, kas yra ES konstitucijos projekto žlugimo, EK neveiklumo bei nacionalinių rinkimų rezultatų pasekmė, yra vis aiškesnis pavojaus signalas mažosioms ir ypatingai 2004m. ES narėmis tapusioms šalims, kurioms netolimoje ateityje gali tekti daryti labai sudėtingus ir daugiaplanius politinius pasirinkimus.
Sigita BagdonienėES viešojo administravimo ekspertėDarius VaranavičiusES politikos ir eurolobizmo ekspertas
