Profesoriai būna dviejų rūšių. Tie, kuriuos visa tauta žino, ir tie, kuriuos žino tik jų šeima ir būrelis bendradarbių. Bet tai visiškai nereiškia, kad šie, antrieji, dirba kurioje nors labiausiai užslaptintoje mokslo institucijoje. Nežino niekas – ir viskas. O dabar įsivaizduokite, kad Donatas Katkus ne diriguoja, o profesoriauja toje labiausiai užslaptintoje institucijoje... Ir vis tiek mes viską apie jį žinotume? Neabejoju. Nes jeigu žmogus gimsta artistu, jo niekas neužslaptins!
Kadangi su neturinčiu prigimtinių galimybių slėptis profesoriumi Donatu Katkumi esame pažįstami jau 44 metus, dėl vieno dalyko sutarėme kietai. Šnekėsimės be jokių juokelių – tik rimtai. Atrodo, mums pavyko. Gal tik su vienu kitu nedideliu nukrypimu nuo susitarimo.
– Ar profesoriui Donatui Katkui patinka, kai per televiziją ištarus frazę “profesorius Donatas Katkus" pusė Lietuvos, sėdinčios prie ekranų, išsišiepia ir jau pasirengusi juoktis? Ir ar...
– Daugiau nereikia – jau supratau, kur tu mane vedi. Nuo ko čia reikėtų pradėt?.. Supranti, mes esam Vilniaus savivaldybės orkestras. O Vilniuje gyvena daug skirtingų žmonių. Ir jeigu jau mes privalome vykdyti kažkokią kultūros politiką, taigi negalime groti tik, tarkime, barokinės muzikos. Mus klausytų tik labai nedaug kas. Todėl mes turime groti visokią muziką. Kad jos norėtųsi visam Vilniui. Mes grojame absoliučiai klasikiniais instrumentais. Ar grotume vienokią, ar kitokią muziką, mūsų instrumentų skambėjimas turės tą patį stilių, skleis tam tikrą tik savo aurą. Ir žmogus, klausydamas mūsų instrumentais atliekamų kartais ir “popsinių" dalykų, pripranta prie to skambėjimo stiliaus, prie tos auros.
Dabar, tuoj po mudviejų pasišnekėjimo, važiuojame su orkestru į Širvintas. Ir žinai, ką ten rasime? Sausakimšą salę. Tik ką buvome Rokuose. Trečią valandą dienos koncertas, darbo diena – salė pilnutėlė. Matau, tu net nežinai, kur tie Rokai, o ten pilnutėlė salė. O žinai, ką mes ten grojome? Mocartą. Rokuose! Net Prokofjevą jiems grojom. Ir žmonės su didžiausiu entuziazmu mums ploja. Paskui, jau į koncerto pabaigą, mūsų muzika tampa šiek tiek „popsova", aš ten net truputį pašoku... Publikai labai patinka, kai aš tai darau. O paskui jiems sakau: „Ponai, ypač pagyvenusios ponios, klausykitės vakarais Mocarto – labai padeda sveikatai". Ir esu tikras, kad bent viena moteriškė po kiekvieno mūsų koncerto ima klausytis Mocarto.
Matai, žmogui reikia Mocarto. Tokiais atvejais vis prisimenu savo pirmąjį kultūros ministrą Juozą Banaitį. Su didžiausia pagarba jį atsimena visi, kuriems likimas lėmė su juo pabendrauti. Tai jis mums vis sakydavo: „Aš vis tiek priversiu Sniečkų pamėgti klasikinę muziką". Nežinau, ką jis padarė, bet kai dar su kvartetu atvykdavome koncertuoti į Druskininkus, kur į senatvę Sniečkus vis dažniau užsukdavo, jis visada ateidavo į mūsų koncertus. Vienas. Tik su lazdele. O grodavom Juzeliūną ir kitą tikrai nepopuliarią muziką. Jokių dainelių ten nebūdavo. O jis sėdėdavo ir klausydavo. O po koncerto ateidavo mūsų pasveikinti. Ir sykį prisipažino: „Gal aš dar taip jau labai ir nesuprantu, bet mane kažkaip tai veikia ta jūsų muzika".
– Bet neneigsi, kad publika į jūsų koncertus eina ne vien dėl to, kad jūs puikiai grojate įvairią muziką, bet ir dėl to, kad tu “įvairiai" reiškiesi visokiose televizijos šou laidose? Ir čia, ko gero, yra tavo gudrybė.
– Be abejonės. Manęs daug kas klausia: kodėl tu ten eini? Atvirai tau pasakysiu. Mane kitados į LNK pakvietė Paulius Kovas. Ir aš sutikau. Bet tik tam, kad savivaldybės valdininkų sekretorės mane pažintų. Nes ateini spręsti orkestro problemų, o tavęs tiesiog neprileidžia prie valdžios. O po to, kai ėmiau dalyvauti televizijos laidose, ateini – ir jau visai kita kalba: „O, maestro Katkus! Prašom prašom..."
– Kas atsitiko – Valstybės kontrolė ir prokuratūra pradėjo labai domėtis kultūra, ypač meno įstaigomis. Ir randa daug įdomių dalykų. Kur priežastis, ar kultūros įstaigų vadovai tapo labai įžūlūs, ar tikrinantieji labai kultūringi?
– Aš irgi turėjau daug reikalų su prokuratūra. Vienas savivaldybės veikėjas apskundė, esą aš orkestre darau machinacijas. Mėnesį mus tikrino prokuratūra – nieko nerado. Dar kartą apskundė. Tada jau paėmė visus mūsų popierius ir išsinešė. Prokuroras dirbo pusę metų ir pagaliau prisipažino: nieko nėra. Žmogus sugaišo šitiek laiko.
Aš tau noriu pasakyt vieną dalyką. Pamatinis dalykas yra tai, kad jeigu tu laikysiesi kultūrą reglamentuojančių įstatymų, tau teks užsidaryti tą pačią dieną. Neturiu teisės kalbėti apie kitas sritis, tačiau kultūrą valdo “buhalterių diktatūra". Puikiai žinai, pavyzdžiui, kad orkestre yra koncertmeisteriai, pirmieji, antrieji smuikai ir t.t. Ir jie visame pasaulyje gauna skirtingus atlyginimus. Pagal suteiktas kategorijas. „Buhalterių diktatūros" sąlygomis jie visi yra darbininkai. Kaip “guzikų" fabrike.
Arba įsivaizduok sau, kad mūsų Filharmonija nori pasikviesti, na, tarkime, vieną žymiausių pasaulio pianistų ir dirigentų Barenboimą. Tu manai, jie gali jį pasikviesti. Taigi mokėti jam reikės valdiškais pinigais. O tai jau viešųjų pirkimų sfera. Skelbk konkursą. O jeigu atsiras toks, kuris sutiks koncertuoti pigiau?.. Diktatūra, ar ne? Buhalterių!
Atėjo į mūsų orkestrą viena tikrintoja. Klausia: ar mūsų darbas trunka 8, ar 7 valandas? O mes atgal klausimą: o kaip su koncertais – mes juk grojame vakare, vadinasi, dirbame viršvalandžius. „Buhalterių diktatūros" atstovė sutrinka. Ji su tokiais dalykais nesusidūrusi. Ir įstatymuose tokie dalykai nėra nusakyti. O mes jai dar imame aiškinti, kad vakare, kai artistas išeina į sceną, dėl visapusiško susikaupimo jo kūnas patiria didžiausią įtampą. Diktatūros atstovė net išsigando. Ji juk tokių dalykų nežino. Ji į koncertus nevaikšto. Ji per televiziją vakarais žiūri „popsą". Ir nemato jame jokios įtampos.
Taigi kultūros įstaigas tikrink kada nori ir visada ką nors rasi. Ir vieną dieną jas visas gali uždaryti. Ir vadovus pasodinti. Ir pagal „buhalterių diktatūros" kodeksus mūsų sėdėjimas bus teisėtas.
– Ir niekas per daug jūsų negins. Bus ginami tie, kurie sukčiauja stambiai, nes tais stambiais sukčiavimais dažnu atveju papildomos partijų kasos. O jūs tik „sukčiaujate" pirmajam smuikui norėdami šiek tiek daugiau nei antrajam. Bet sėsite jūs. O ir visuomenė, iki kaklo įgrimzdusi į naujų “vertybių" dumblą, Katkaus kaip Kedžio neužstos.
– Žinoma. Nes šiandien mūsų visuomenėje inteligentija, menininkai, elitas, švelniai sakant, nėra labai gerbiami. O gal manai, iš gero visokiose šou laidose aš apsimetu kvaileliu profesoriumi. Žmonėms tai patinka – matai, kokie kvaili profesoriai! Tu žmogų tarsi pakylėji – jis pamato, kad profesorius toks pat kaip ir jis. Jie išauga. Ir jau visai kitaip priima ir tavo muziką. Ir ta elito muzika pamažu tampa ir jų muzika.
Tačiau tai, ką aš čia pasakiau apie „buhalterių diktatūrą", visiškai nereiškia, kad meno įstaigos yra visiškai nekaltos. Manau, kad ir tarp mūsų atsiranda gudrių vyrukų, kurie pasinaudodami proga, kai norint išlikti teatrui ar orkestrui, tenka daryti smulkių pažeidimėlių, ima daryti didelius. Ypač tam tinka remontai. Tačiau remonto negana – dar reikia turėti ir stiprius „pečius" tarp politikų. Ir dar reikia neturėti sąžinės.
– Ačiū, mielas Donatai, už pasišnekėjimą. Ir dar už tai, kad tuo metu, kai mus apėmusi dvasinio pasimetimo būsena, o mūsų kultūrinio meninio elito didžiuma apie kažką labai išmintingai tyli, tu, kad ir juokeliais, kad ir smulkiomis „klastomis", stveri mus už rankos ir vedi pas Mocartą.
Ferdinandas KAUZONAS
