Ekonomistai, psichologai – o ir mes visi – seniai norėjome sužinoti, ar pinigai gali padaryti žmogų laimingą. Atsakymas jau gautas, rašo JAV savaitraštis „Newsweek“.
Ar laimę galima nusipirkti? Šį amžinąjį klausimą, pasak savaitraščio, ko gero neverta užduoti žmonėms, užsiiminėjantiems vadinamuoju „niūriuoju mokslu“. Todėl, kad šią problemą ėmęsi nagrinėti ekonomistai rėmėsi tuo, kad žmonės, norintys ką nors parduoti, stengiasi už tai gauti kaip įmanoma daugiau, o kai nori ką nors nusipirkti, stengiasi už tai sumokėti kaip galima mažiau. Todėl, tvirtina ekonomistai, abiejų pusių elgesys rodo, kad žmogus bus patenkintas (išdrįsime pasakyti – laimingas) tuo labiau, kuo daugiau pinigų gaus (pardavėjas) arba, priešingai, sutaupys (pirkėjas). Vadinasi, geriau daugiau pinigų, nei mažiau, o vienintelis galimas tokios situacijos paaiškinimas yra toks: pinigai žmogui suteikia pasitenkinimą. Ekonomistų išvada: kuo daugiau turi pinigų, tuo esi laimingesnis, rašo „Newsweek“.
Šią tezę paneigia ne tik iš depresijos neišsikapstančios žvaigždės, savižudybėmis gyvenimą baigiantys generaliniai direktoriai, nevykėliai magnatai ir visi kiti nelamingi turtuoliai. „Psichologai dešimtmečiais tyrinėja ryšį tarp ekonominės gerovės ir laimės. Jie padarė išvadą, kad pinigai gali padaryti žmones laimingesnius tais atvejais, kai jie išsivaduoja iš visiško skurdo ir patenka į vidurinįjį visuomenės sluoksnį, bet po to neturi jokio juntamo poveikio“, - išpopuliarėjusioje knygoje „Klumpant ant laimės“ rašo Harvardo universiteto psichologas Danielas Gilbertas.
Tai prieštarauja ne tik ekonomikos teorijai, bet ir sveikam protui, rašo „Newsweek“. Sutinkamai su pamatine ekonomikos teorija, svarbiausia teisė, kurią jūs įsigyjate už papildomus pinigus – tai teisė rinktis. Jei kišenėje turite 20 dolerių, galite pietums pasirinkti žlėgtainį ar riešutų sviestą, tačiau jei turite tik dolerį, teks išsiversti iš namų atsineštais sumuštiniais. Be to, daugiau pinigų leidžia jums patenkinti platesnį poreikių spektrą, ir kuo jis platesnis, tuo laimingesni jūs turėtumėte būti.
Tačiau problema ta, kad pasirinkimo galimybė apibūdinama ne tik tais privalumais, apie kuriuos trimituoja reklama, pastebi savaitraštis. Tyrimai liudija, kad žmonėms, pavyzdžiui, maisto prekių parduotuvėje patinka rinktis iš 6 rūšių makaronų, bet kai jiems siūlomos 27 rūšys, jie sutrinka ir nuolat jaučia stresą, nes mano, kad pasirinko ne patį geriausią variantą. O pageidavimai, kuriuos būna malonu turint galimybę patenkinti, pasižymi bjauria savybe virsti poreikiais, kurie dėl reklama persmelktos žiniasklaidos dauginasi iki begalybės. Poreikių tenkinimas suteikia mažiau džiaugsmo, nei pageidavimų.
Įvairiose šalyse atliekami tyrimai, kurių metu žmonių klausinėjama, kaip jie yra patenkinti savo gyvenimu, aiškiai patvirtina egzistuojant netiesioginę priklausomybę tarp pinigų kiekio ir laimės dydžio: jei pinigai padeda jums išsikapstyti iš skurdo ir mėgautis viduriniosios klasės komfortu, tai padaro jus gerokai laimingesnius. Tačiau vargu ar ką nors panašaus pajusite, kai jūsų turtas bus pradėtas vertinti ne milijonais, o dešimtimis milijonų, rašo „Newsweek“.
Paprastai tokių tyrimų metu žmonės prašomi įvertinti savo gerovę arba laimę pagal 7 balų skalę, kurioje 1 reiškia „aš absoliučiai nepatenkintas savo gyvenimu“, o 7 – „visiškai patenkintas“. Vidutinis JAV milijonierių balas – 5,8, o Kalkutos benamių – 2,9. Tačiau prieš darydami išvadą, kad laimę galima nusipirkti, atkreipkite dėmesį, kas dar įvertino salo laimę 5,8 balais ar panašiai, rašo „Newsweek“. Tai Grenlandijos šiaurėje gyvenantys inuitai, kurių gyvenimo būdo niekaip nepavadinsi prašmatniu, gyvulių auginimu Kenijoje besiverčiantys masajai, kurių mėšlu išteptose lūšnose nėra nei elektros, nei vandentiekio. O Kalkutos gyventojai, kurie ekonomiškai tėra vos vienu laipteliu aukščiau benamių, savo gerovę vertina 4,6 balų, taip patvirtindami Gilberto požiūrio teisingumą: pinigai suteikia žmonėms laimę tik tuo atveju, jeigu jie padeda žmogui išsikapanoti iš visiško skurdo.
Tyrimai, kuriais siekiama dinamiškai fiksuoti žmonių pasitenkinimo savo gyvenimu lygio pokyčius, taip pat triuškina hipotezę, kad pinigai atneša laimę, rašo „Newsweek“. Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos vienam gyventojui tenkanti Jungtinių Valstijų BVP dalis patrigubėjo, tačiau apklausos, kuriomis bandoma išsiaiškinti, kaip žmonės yra patenkinti savo gyvenimu, rodo, jog laimės koeficientas išliko beveik toks pat. Karo nuniokotoje Japonijoje BVP vienam gyventojui dalis augo dar sparčiau, tačiau vidutinis žmonių „laimės lygis“, kaip ir ekonominio bumo metais pokarinėje Vakarų Europoje, buvo nedidelis, tvirtina Erazmo universiteto Roterdame socialinės psichologijos profesorius Ruutas Veenhovenas. 2004 m. atliktas daugiau nei 150 tyrimų apie gerovę ir laimę apibendrinimas atskleidė, kad „ekonominiai rodikliai“ kaip šalies gyventojų gerovės įvertinimo instrumentai „pasižymi akivaizdžiais trūkumais“, tvirtina Edas Dieneris iš Ilinojaus universiteto ir Pensilvanijos universitete dirbantis Martinas E. P. Seligmanas. „Nepaisant to, kad gamybos apimtys per paskutiniuosius dešimtmečius žymiai išaugo, gyvenimo kokybės vertinimo augimas nebuvo pastebėtas, o gyventojų depresijos lygio ir nepasitikėjimo ateitimi rodikliai gerokai padidėjo“, - rašo jie.
Jei laimės negalima nusipirkti už pinigus, tai už ką ją galima nusipirkti? Jūsų močiutė, sakydama, kad svarbiausia – sveikata ir draugystė, o ne pinigai ir daiktai, buvo teisi, rašo „Newsweek“. Arba, anot Dienerio ir Seligmano, jei nebereikia rūpintis pagrindiniais savo poreikiais, tai „gerovės suvokimo pokyčiai labiau priklauso ne nuo materialinių išteklių, o nuo tokių veiksnių, kaip geri santykiai su aplinkiniais ir įdomus darbas“. Kiti tyrinėtojai į šį sąrašą įtraukia pasitenkinimo jausmą, gyvenimo visavertiškumo pojūtį, priklausymą visuomenėms grupėms ir kitiems socialiniams susivienijimams, demokratiją ir jos pagarbą žmogaus teisėms ir teisėtumui. R. Veenhovenas rašo, kad jei valstybė nori padidinti gyventojų pasitenkinimą gyvenimu, „reikia labiau atsižvelgti ne į ekonominį augimą, o į politines priemones, kurios užtikrintų gerą valdymą, laisves, demokratiją, tarpusavio pasitikėjimą ir visuomenės saugumą“.
Stebina tai, kad nors laimės negalima įsigyti už pinigus, tačiau laimė gali padėti jų užsidirbti, rašo „Newsweek“. Žmonės, kurie jaunystėje save laikė laimingais, sulaukę brandaus amžiaus paprastai turi didesnių pajamų, nei tie, kurie save laikė nelaimingais. Regis, laimės pojūtis gali padaryti žmogų produktyvesnį, iniciatyvesnį ir apskritai padėti jam atskleisti savybes, kurios leidžia siekti didesnių pajamų. Be to, savimi patenkinti žmonės turi daugiau šansų sukurti šeimą ir ją išsaugoti, o taip pat likti sveikesni. Ir viena, ir kita žmogų padaro laimingesnį.
Laimės nenusipirksi. Atsižvelgiant į tai daugelio amerikiečių elgesys atrodo tiesiog nesveikas – juk ne vieną dešimtmetį mes dirbame daugiau ir daugiau, kad gautume didesnius atlyginimus. Tačiau tai, kas atrodo ne visai sveika atskiro žmogaus atveju, gyvybiškai būtina valstybės ekonomikai: kalbame apie apyvartų ir vartojimo augimą, rašo „Newsweek“. Štai dar viena D. Gilberto citata: „Ekonomika gali augti ir klestėti tik tuo atveju, jei žmonės klaidingai įsitikinę, kad turtėjimas padarys juos laimingesnius... Žmonės dirba – ekonomika klesti, tačiau žmonės sutinka dirbti tik dėl to, kad pasiektų asmeninę laimę, todėl akivaizdu, kad juos valdo klaidingas įsitikinimas, jog gamyba ir vartojimas veda į asmeninę gerovę.“ Kitais žodžiais tariant, jei esate suinteresuoti, kad jūsų šalies ekonomika klestėtų, pamirškite viską, ką dabar perskaitėte, siūlo „Newsweek“.
