71 metro aukščio skulptūra vaizduoja Maitrėją – atjautos ir meilės Budą, kuris budizmo religijos mokymuose priklauso bodhisatvos koncepcijai. Tai būtybė, kuri atsisakė nirvanos ir pasišventė mokyti dharmos ir padėti kitiems pasiekti nušvitimą. Maitrėja budizmo literatūroje taip pat minimas kaip Budos Šakjamunio, šios religijos pradininko įpėdinis. Skulptūra vaizduoją Maitrėją sėdintį, ant kelių sudėjusį rankas. Didžiojo Budos pečiai siekia 28 metrų plotį, o ant mažiausio kojos piršto nago galėtų atsisėsti žmogus. Ši Emei kalno teritorija, kaip ir pati Budos skulptūra, nuo1996-ųjų priklauso UNESCO, tačiau įstabų žmonijos kūrinį, rodos, saugo ir pati gamta: Didysis Buda liko stovėti ir po 2008-aisiais Sičuane vykusio žemės drebėjimo. Dėl kalno formos, kuris skulptūrą tarsi saugo savo glėbyje, vietiniai gyventojai dažnai sako: „Kalnas yra Buda, o Buda yra kalnas.“
Buda Emei uolose buvo pradėtas kaldinti 713-aisiais, vadovaujant Kinijos vienuoliui Haitongui. Buvo tikimasi, kad Buda nuramins sūkuringus upės vandenis, kurie daugelį metų kėlė grėsmę žvejybiniams laivams. Laivai dužo vienas po kito, o Kinijos žmonėms beliko stebėti ir baisėtis nesutramdoma stichija. Haitongas tuo metu jau žinojo, ką daryti. Kurį laiką jis keliavo Mindziango upe, skleisdamas budizmo idėjas ir kviesdamas prie projekto prisidėti tiek vienuolius, tiek paprastus žmones. Iki šiol netyla kalbos apie tai, koks pamaldus ir atsidavęs savo sumanymui buvo Haitongas.
Po kelionės grįžusį su paaukotais pinigais vienuolį, teigiama, pasitiko vietos valdininkas, bet Haitongas nesutiko atiduoti statyboms skirtų pinigų, pareiškęs, kad greičiau išsipjaus sau akis, nei atsisakys bent vieno skatiko. Valdininkui paliepus tai padaryti jo akivaizdoje, Haitongas savo valia neteko vienos akies. Teigiama, kad toks jo poelgis įkvėpė visus, kurie dirbo prie Budos skulptūros – darbai vyko greitai ir sklandžiai.
Iš pradžių meistrai nukaldino mažą Budos statulos maketą, o Haitongas dar kurį laiką keliavo upės šlaitais, ieškodamas tinkamiausios vietos. Statybų procesas buvo brangus ir sudėtingas: milžiniški uolos akmenys vienas po kito krisdavo į žemę sugriaudėjus griaustiniui. Tik praėjus septynioms dešimtims metų po Haitongo mirties, kai Lešano projektas buvo sustojęs, tuometinė karinė regiono valdžia jiedushi nusprendė paremti likusius darbus – statybos, dirbant vienuolio mokiniams, buvo baigtos 803-iaisiais.
Tangų dinastijos laikais Kinijos žmonės itin garbino Maitrėją, tikėdami, kad tai – šviesios ateities simbolis. Pastačius skulptūrą paaiškėjo, kad Mindziangas šioje vietoje išties nurimo: darbų metu daugybė stataus šlaito akmenų nusėdo upės vandenyje, o tai pakeitė jos tėkmę. Ji nuo to laiko tapo palanki ir saugi praplaukiantiems laivams.
Nors didesnių sukrėtimų gigantiškoji Lešano skulptūra nepatyrė, ją gerokai paveikė klimato kaita. Didysis Kinijos Buda kaip ir daugelis kitų šio regiono gamtinio ir kultūrinio paveldo objektų laikui bėgant nyksta dėl erozijos, oro užterštumo ir turistų daromos žalos. Jau kurį laiką girdimi valdžios pažadai imtis restauracijos, tačiau kol kas ši nuostabi Budos skulptūra – gamtos valioje.
