Didžiausio pasaulio paukščio išskleistų sparnų ilgis siekė tiek, kiek Jurgio Kairio akrobatinio lėktuvo Su-31 sparnų ilgis, o mūsų laikais Anduose karaliaujantys kondorai už savo protėvius mažesni daugiau nei dvigubai.
Tai – neseniai atrasta nebeegzistuojančių paukščių rūšis Pelagornis sandersi. Išskleistų sparnų ilgis siekdavo nuo 6,1 iki 7,3 metro (Su-31 sparnų ilgis – 7,8 metro). Mūsų laikais virš okeanų tūkstančius kilometrų nemostelėję nusklendžiantys karališkieji albatrosai (tai yra didžiausias mūsų laikų skrajojantis paukštis) apie tokius sparnus gali tik pasvajoti, nes jo sparnų ilgis siekia tik apie 3,5 metro.
"Tiesiog neįtikėtina rūšis, - pripažįsta tyrimo autorius, paleontologas Danielis Ksepka. – Jos atradimas praplečia ribas, apibrėžiančias paukščių dydį. Paukščių evoliucijos medį papildyti tokia rūšimis yra išties nuostabu."
Iki šiol didžiausiu žinomu skraidančiu paukščiu pasaulyje buvo laikomas Argentavis magnificens, irgi nebeegzistuojantis, į konkordą panašus sparnuotasis titanas iš Argentinos.
"Tebediskutuojama, koks buvo Argentavis sparnų ilgis – mat yra rastas tik vienas sparno kaulas, - pasakojo D. Ksepka. – Manome, kad argentinietiško paukščio sparnų ilgis neturėjo viršyti 4 metrų. O štai mūsų atrasto Pelagornis sandersi vien skeleto (be plunksnų) ilgis ties sparnais siekia 5,2 metro. Šiaip ar taip, jo sparnų mostas – kur kas didesnis."
Pelagornis sandersi fosilijos rastos dar 1983 m. Pietų Karolinos valstijoje (JAV). Juos aptiko naujam oro uosto terminalui Čarlstone pamatų duobę ekskavatoriais rausę statybininkai. Egzemplioriaus būta tokio didelio, kad kasti jį teko ekskavatoriaus kaušu."Vien viršutinis sparno kaulas yra ilgesnis už visą mano ranką", - teigia D. Ksepka.
Radimvietėje aptikta daug sparnų ir kojų kaulų, visa kaukolė. Skeleto fragmentai buvo išsilaikę tiesiog puikiai, o tai – stebėtina, turint omenyje trapius popieriaus lapo storio jų kaulus. Milžiniško skrajūno snape rikiavosi pseudodantimis vadinamų kūgio formos, smailių žandikaulio ataugų. Tai byloja, kad paukščio būta plėšraus. Labiausiai tikėtina, kad grobį jie traukdavo iš jūros, vandenyno.
Manoma, kad šie paukščiai gyveno prieš 25-28 mln. metų. Tyrėjo teigimu, anuomet pasaulinis klimatas buvo žymiai šiltesnis nei dabar, jūros lygis aukštesnis, ašigalius dengė mažesnės ledo kepurės. Tais laikais Čarlstono miesto teritorija būtų giliai po vandeniu.
Pelagornis sandersi gyveno visoje planetoje. Jų rūšis egzistavo dešimtis milijonų metų, o išmirė maždaug prieš 3 mln. metų. Kodėl – kol kas nežinia.
"Šių jūros paukščių kaulų randama visuose žemynuose – taip pat ir Antarktidoje, - teigia D. Ksepka. – Šie paukščiai – tarsi fantastiniai sutvėrimai. Mūsų laikais neegzistuoja nieko panašaus."
Mokslininkų skaičiavimų, suaugęs paukštis galėjo sverti nuo 21,9 iki 40,1 kg. Požymiai byloja, kad tai buvo neprilygstami sklandymo meistrai. Žinoma, pakilti iš vietos šie paukščiai, ko gero, nesugebėdavo. Tačiau sklęsti, kaip manoma, jie pradėdavo įsibėgėję nuo kalvos arba atsispirdami nuo skardžio. Tikėtina, kad šie paukščiai, išnaudodami oro sroves (jau esame rašę, kaip jomis naudojasi gigantiškieji albatrosai), nusklęsdavo milžiniškus nuotolius.
Tyrimo rezultatai pristatomi žurnalo "Proceedings of the National Academy of Sciences" liepos 7 d. numeryje.
