Ar reikia visuomenei žinoti, kad laikraštis nenori atsiprašyti sanguliavimu su kunigu apkaltinos jo šeimininkės, kuri šmeižto autoriui atnešė medikų pažymą, jog yra nekalta? O skelbti apie kilusias riaušes arba katastrofą, kurios metu žuvo dešimtys žmonių? Sovietmečiu cenzoriai tokias žinias būtų nedvejodami uždraudę. Apie tai, ką buvo galima visuomenei žinoti ir ką ne, pasakoja 15 metų cenzorium dirbęs Remigijus R., kartą gavęs papeikimą už... baltą spalvą poezijos vakaro afišoje.
Drausti smagiau nei dėstyti?
„Kai mane, 1975-ųjų Vilniaus universiteto absolventą, pakvietė dirbti SSRS valstybės paslapčių saugojimo tarnyboje „Glavlit“ Vilniaus kontoroje, apsidžiaugiau, nes antraip būčiau turėjęs kaime dėstyti fiziką,“ - neslepia Remigijus, cenzorium dirbęs nuo 1975 iki pat 1990-ųjų.
Lietuvos SSR Glavlito kontora slėpėsi Aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministerijos patalpose, kur dabar „Respublikos“ redakcija (A.Smetonos gatvė 2).
Remigijus pasakojo, jog cenzoriai gaudavo solidžias algas, oficialiai vadinosi redaktoriais ar skyrių vedėjais. Darbas šioje įstaigoje buvo organizuotas dviem pakopomis.
Aukštesnės, pirmosios pakopos cenzoriai skaitė knygų rankraščius, spaudai ruošiamą periodiką, kitą aktualią informaciją, o antrosios – rajonų laikraščius, spaustuvių produkciją.
Už bėglę - papeikimas
„Iš viso mūsų buvo gal 25 cenzoriai, kurių 19 sėdėjo sostinėje. Kaune dirbo trys cenzoriai, Klaipėdoje – du, Šiauliuose – vienas, - iš atminties skaičiavo Remigijus. – Gal kam atrodys keista, bet koks trečdalis buvo ne kompartijos nariai. Mat jau valdė L.Brežnevas, į daug pačių kvailiausiųjų draudimų jau buvo žiūrima pro pirštus.“
Tačiau tikrai ne visus. Pačią pirmą darbo dieną Remigijus gavo slaptą knygą raudonais viršeliais, kurioje buvo surašyti visi cenzūros draudimai. Negana to, nuolat ateidavo nauji nurodymai bei įsakai. Vos tik koks baleto šokėjas ar menininkas negrįždavo iš gastrolių Vakaruose, iškart įsakas šiukštu nebeminėti išdaviko pavardės, nebepublikuoti jo portretų. Remigijus kartą gavo papeikimą už nuotrauką „Moteris su drugeliu“, nes nepažino, kad nufotografuota į Holivudą pabėgusi aktorė.
Lietuvos SSR cenzoriai uoliai vykdė Maskvos nurodymą, kad viešai nebūtų minimi beveik jokie statistikos duomenys. Ir visiškai nieko, kas bent kiek susiję su kariškiais bei karo pramone.
„Pavyzdžiui, buvo griežtai uždrausta skelbti, kiek Lietuvos SSR pagamina cemento. O kiek Akmenės cemento gamykloje – galima. Bet kadangi Lietuvoje veikė vienintelė Naujosios Akmenės cemento gamykla...“ – prisimindamas juokėsi Remigijus.
Apšmeižtieji nesulaukė atsiprašymo
Ateizmą propagavusioje valstybėje cenzūros apynasrį jautė visi, kas turėjo ir bent mažiausią ryšį su religija. Cenzoriai darkė net Dievą mininčių poetų posmus. Žodžiai „kūčių angelas“, „vėlės“ neklausant autorių protestų buvo keičiami į „mūsų sakalas“, „kielės“ ir t.t.
Kartą vieno provincijos laikraščio redaktorius taip įsijautė į ateizmo propagandą, kad vietinio kunigo šeimininkę be jokių įrodymų pavadino jo sugulove. Po poros dienų įsiutusi moteris įsiveržė į redakciją ir ant stalo tėškusi šviežią ginekologo pažymą, jog ji dar - nekalta, pareikalavo išplatintą šmeižtą paneigti.
Dabar būtų kilęs tikras skandalas, tačiau tik ne sovietmečiu. Cenzoriai bei vietinis kompartijos komitetas redaktoriui paliepė šios temos nebeliesti ir tiek. Tačiau apjuodintos moters ir kunigo niekas neatsiprašė, o įstatymai žmogaus garbės ir orumo tada dar negynė.
Sovietmečiu nebuvo ir kam pasiskųsti dėl tyčia iškraipomų žemėlapių, miestų planų proporcijų, mastelių. Strateginiai objektai ir karinės gamyklos juose iš viso likdavo nepažymėti.
Vietoj kariškių - ugniagesiai
„Ką norėti iš žemėlapių, jei iš laikraščių nuotraukų buvo trinamos kariškių antenų bokštai, o tilto galėjo matytis tik vienas galas. Aplamai viskas, kas susiję su armija buvo tabu. Buvo galima skelbti tik apie garnizoną Vilniuje bei Klaipėdos karo jūreivius. Visi kiti Lietuvoje dislokuoti kariškai visuomenei neegzistavo.
Tad po paradų laikraščių redakcijos nuolat turėdavo vargo retušuoti į kadrą patekusius kariškius. Jei nebūdavo galima jų nukirpti, tai plunksnelių ir tušo pagalba nuotraukose tekdavo juos paversti milicininkais ar ugniagesiais,“ – prisimena Remigijus.
Nebuvo galima skelbti ir apie nelaimes, katastrofas. 1986-ųjų balandį driokstelėjo Černobylio atominė elektrinė, o apie nelaimę bei pasklidusią radiaciją šalies žiniose – nė žodžio.
Dėl tokio slaptumo įvyko net tarptautinis kuriozas. Kai Europoje buvo aptiktas iš Černobilio atslinkęs radioaktyvus debesis, amerikiečiai iš palydovo nufotografavo nelaimės regioną. Pašiurpę Vakarų žurnalistai paskelbė nuotraukose matę tūkstančius pusnuogių lavonų. Vėliau išaiškėjo, kad tai ne numirėliai, o pliažuose deginosi nieko apie sprogimą bei pasklidusią radiaciją nežinojusios minios poilsiautojų.
Užkliūdavo net spalvos
Tų pačių 1986-ųjų rugpjūčio 31-ąją Juodojoje jūroje nuskendo kruizinis laivas „Admiral Nachimov“. Iš 1259 juo plaukusių poilsiautojų žuvo net 423 (iš 60 lietuvių - 35). Bet žiniose – ir vėl tyla.
Lietuvoje – ne kitaip. Riaušės po R.Kalantos susideginimo, skenduoliai Neryje prie Vilniaus sporto rūmų subyrėjus pontoniniam tiltui, tėvas su sūnum užgrobė lėktuvą ir pabėgo į Turkiją – visos šios naujienos respublikos visuomenei irgi buvo neprieinamos.
Net kai 1983 m. maskvietis chirurgas mergaitei iš Lietuvos prisiuvo žoliapjovės nukirstas abi kojytes, naujieną pasauliui buvo leista paskelbti tik po kelių mėnesių, kai nebeliko abejonių, jog galūnės prigijo.
Ką norėti dėl katastrofų, jei kompartijos ideologijos skyriui, prižiūrėjusiam cenzorių darbą, užkliūdavo net... spalvos. Savo antrąjį ir ne paskutinį papeikimą Remigijus gavo už... spalvą. Mat praleido poezijos vakaro „Noriu būti balta spalva“ afišą. Kažkam tai užkliuvo, nes balta buvo laikoma baltagvardiečių, kontrrevoliucijos spalvą. Ir niekam nebuvo įdomu, kad afišoje - tik eilutė iš visiškai apolitiško Liutauro Degėsio eilėraščio apie gyvenimo spalvas.
Nedoros menininkų intrigos
Visgi Lietuvos cenzoriai turi ir kuo didžiuotis. Jie pirmieji ir vieninteliai visoje SSRS toleravo pirmąsias moterų aktų nuotraukas.
„Mūsų fotomenininkams aš patariau kelias nuogales nufotografuoti prie traktorių ar kokių staklių fone, kad, jei Maskva užpyktų, galėtume prisidengti industrine tematika, - prisiminė Remigijus, kaip tik cenzūravęs Lietuvos fotografų meno draugijos nuotraukas. – Tačiau pajutę mūsų demokratišką požiūrį, fotografai buvo pradėję juo piktnaudžiauti.
Foto meno draugijos vadovai patys atrinkę nuotraukas parodoms, likusiems „už borto“ meluodavo, kad jų nuotraukas esą uždraudusi cenzūra. Būdavo, kad nuskriausti menininkai ateina man skųstis, o aš pirmą kartą girdžiu apie cenzūrą toje atrankoje.“
Nors Lietuvoje jau 18 metų cenzūros nėra, bet nedidelė dalis tautiečių jos ilgisi. Štai Rusijoje tokių – sociologais ištyrė - net 58%. Tik norinčiuosius ant akių turėti žaliuzes lenkų satyrikas Stanislovas Ježis Lecas (Stanisław Jerzy Lec) (1909-1966) perspėja, jog į jų komplektą įeina ir lankstus virbas bei tvirta virvė.
Sigitas Stasaitis
