Visos Europos Sąjungos šalys jau senai yra įteisinusios privalomą telefono pokalbių ir elektroninio pašto duomenų kaupimą ir saugojimą. Nors daugelyje ES valstybių ši antiteroristinė priemonė nesukėlė didesnių diskusijų, jai iššūkį metė Vokietija. Tikėtina, kad vokiečių pavyzdžiu paseks ir kitos ES šalys. Tiesa, didėjant nepasitenkinimui valstybės kišimusi į privačią piliečių erdvę, dažnai pamirštama, kad tą patį daro privačios bendrovės.
Vokiečiai sukilo
Vokietijos Federalinis Konstitucinis teismas nurodė šalies telekomunikacijos bendrovėms ištrinti visus duomenis, sukauptus reikalaujant bendraeuropinei direktyvai. Pagal šią direktyvą, visos telekomunikacijos bendrovės privalo tam tikrą laikotarpį saugoti visų telefono pokalbių ir elektroninio pašto kontaktų duomenis. Dažnai šis reikalavimas painiojamas su totaliniu pasiklausymu, tačiau taip nėra: duomenys kaupiami pagal principą „kas, su kuo ir kada kontaktavo“, o telefono pokalbių ir elektroninių laiškų turinys nėra fiksuojamas.
Tačiau egzistuoja kita problema – betvarkė daugumos valstybių teisinėje bazėje, nesugebant užtikrinti nei tinkamos teisinės šių duomenų panaudojimo kontrolės, nei pačių duomenų apsaugos nuo elementarių vagysčių. Vokietijos teismas taip pat neatmetė pačios galimybės rinkti minėtus duomenis (kaip to tikėjosi 35 000 ieškinius padavusių vokiečių), tačiau uždraudė tai daryti iki tol, kol nebus sutvarkyti šią veiklą reglamentuojantys įstatymai.
Skandalingojo sprendimo atgarsiai jau pasiekė Olandiją, kurios teisių gynėjai taip pat kelia galvas, tačiau karščiausios diskusijos kilo Jungtinėje Karalystėje, kuri pasirodė besanti labiausiai savo piliečius sekanti Europos valstybė.
Orwello Tėvynė
Matyt neveltui romano „1984-ieji“ autorius George‘as Orwellas buvo britas. Šiandien jo gimtasis Albionas iš tiesų yra mažiausiai savo piliečių privatumą gerbianti ES valstybė, kuo patys britai, žinoma, toli gražu nėra patenkinti. Netgi Lordų rūmų Konstitucinio komiteto nariai praėjusiais metais pareiškė esą susirūpinę dėl pavojaus demokratijai.
Pavyzdžiui, niekur nėra tiek daug stebėjimo kamerų viešose vietose, kaip Jungtinėje Karalystėje. 2002 m. duomenimis – daugiau nei 5 mln., įskaitant šimtus ir tūkstančius stebėjimo kamerų, kurias kontroliuoja net ne policija, o savivaldybės ir privačios įstaigos. Pagrindiniuose šalies keliuose veikia Automatinė automobilių registracijos numerių atpažinimo sistema, kuri fiskuoja absoliučiai visus šiais keliais važiuojančius automobilius (maždaug 8 – 10 mln. per dieną). Teisėsaugos struktūros aktyviai naudoja įvairius pasiklausymo įrenginius, o kai kuriose grafystėse policija jau keletrius metus naudoja nedidukus, 1,5 kg sveriančius, skraidančius stebėjimo robotus, apie kuriuos daugumos ES šalių policininkai kol kas tik sapnuoja.
Tačiau didžiausią susirūpinimą kelia britų meilė įvairiausioms duomenų bazėms. Vien „didžiųjų“ bazių yra 57, iš kurių 11 pripažintos visiškai neveiksmingomis ir net potencialiai pavojingomis. Vidaus reikalų ministerija turi netgi atskirą duomenų bazę, kurioje surinkti duomenys apie vaikus, potencialiai (!) linkusius į nusikalstamumą. Jungtinė Karalystė taip pat turi didžiausią pasaulyje (per capita) DNR duomenų bazę, į kurią patenka visi kada nors sulaikyti asmenys. Bėda ta, kad netgi įrodžius asmens nekaltumą, jo duomenys iš saugyklos nėra pašalinami (taip daroma tik Škotijoje).
Imkite, kas norite
Stebina ne tik britų duomenų bazių kiekis ir jų apimtys, bet ir tai, kad jomis gali naudotis neįtikėtinai didelis žmonių skaičius. Pavyzdžiui prie telekomunikacijos operatorių sukauptų duomenų, gali prieiti net 474 valstybinės žinybos, įskaitant tokius „seklius“, kaip Maisto standartų agentūra bei Labdaros organizacijų komisija.
Apskritai, kaip jau ne kartą parodė JAV pavyzdys, kuo daugiau valstybė sukaupia duomenų, tuo neefektyviau ji jais naudojasi. Tai elementaru, nes teisėsaugos struktūros neturi pakankamai resursų jų apdorojimui. Užtat kur kas efektyviau šiais duomenimis gali pasinaudoti nusikaltėliai. Pastaraisiais metais Jungtinėje Karalystėje vienas po kito griaudėjo skandalai, kai iš valstybinių duomenų bazių dingdavo milijonų piliečių duomenys, įskaitant jų socialinio draudimo duomenis, informaciją apie skolas ir netgi bankų sąskaitų detalės. Netgi Karališkosios oro pajėgos nesenai prarado keliasdešimties tūkstančių žmonių asmens bylas, kuriose būta netgi tokios pikantiškos informacijos, kaip neįprasti seksualiniai pomėgiai arba meilužių vardai ir pavardės.
Ar saugome privatumą?
Šioje situacijoje reikėtų atkreipti dėmesį ir į dar vieną paraoksą: kai žmonės kalba apie jų privačios erdvės apsaugą, dažniausiai turimi omenyje pikti valstybės kėslai. Tačiau ar policija bei kitos valstybinės institucijos iš tiesų yra tie, kas labiausiai domisi asmeniniu eilinio piliečio gyvenimu? Pavyzdžiui, skaityti visos jūsų elektroninės korespondencijos valstybinės žinybos negali, o štai paslaugos tiekėjai – laisvai. Tai puikiai pademonstravo Kinijos pavyzdys, kur paštą skaitė ne saugumiečiai, o „Google“, kuris už teisę dirbti pelningoje rinkoje, pats perdavinėjo duomenis kinų saugumui.
Kažkodėl pamirštama ir tai, kad kiekvienas mūsų įsigytas prietaisas arba programinė įranga, turinti išėjimą į internetą, nuolatos kontaktuoja su savo gamintoju. Dažnai šis kontaktas yra ne toks jau nekaltas, kaip teiga patys gamintojai. Štai pavyzdys, minėtas Vokietijos spaudoje. Interneto prekeiviai „Amazon“, netikėtai pamatę, kad neturėjo teisės pardavinėti G.Orwello (koks sutapimas!) knygų elektroninių versijų, gražino pinigus į klientų sąskaitas ir ištrynė šias knygas iš jų kompiuterių. Atrodo viskas sąžininga? O dabar įsivaizduokite, kad panašiai pasielgia kokio nors knygyno darbuotojai – be jūsų žinios ateina į jūsų namus, išsineša knygą ir palieka ant kavo stalelio grynuosius. Neįsivaizduojama? O štai virtualioje erdvėje tai pasirodo normalu.
Taip ir gaunasi, kad iš vienos pusės, mes pykstame ant valstybės, vis dar (dėkui Dievui) turinčios gan ribotą priėjimą prie mūsų asmeninių duomenų, bet liepsnodami meile „i-podams“, „blackburry“ technologijoms, virtualioms bendruomenėms ir žavėdamiesi tuo, kaip patogu yra visus „reikalus“ susitvarkyti internetu, jau nekalbant apie įvairiausių nemokamų „priedų“ ir „upgrade‘ų“ parsisiuntimo galimybes, mes patys pumpuojame asmeninius duomenis privačioms įmonėms, kurių virtualiosios galimybės yra beveik išvis neribojamos įstatymais.
