Trijų didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai už šilumą moka beveik 40 proc. brangiau nei provincijos žmonės.
Trys didieji Lietuvos miestai yra ir didžiausi kompensacijų už šilumą bei karštą vandenį prašytojai. Išskirtinai dujas šilumai pagaminti naudojantys Vilnius, Kaunas ir Klaipėda šiais metais iš valstybės iždo vien būsto apšildymo kompensacijoms prašo net 35,5 mln. Lt, arba 26 proc. bendros kompensacijų sumos, numatytos visiems miestams.
Sąžinę pardavė už 30 sidabrinių?
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenys rodo, kad šilumos tiekėjai prarado saiką. Šildymo kainos ne tik kasmet didėja, bet ir tampa vis didesne našta valstybei.
Kompensacijoms už šildymą SADM šiemet numatė 134,6 mln. Lt, pernai išleista 98,6 mln. Lt, o 2009 m. – tik 65,8 mln. Lt. Lyg sapnas šiomis dienomis atrodo ir 2008 m. kompensacijoms skirta suma – vos 38,2 mln. Lt.
Statistika kelia didelį nerimą todėl, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvoje gyventojų sumažėjo bemaž 500 tūkst., bet kompensacijų poreikis per pastaruosius ketverius metus (2008–2011 m.) išaugo 3,5 karto.
Suprantama, kad šios lėšos neatitenka tiesiogiai gyventojams. Judo sidabriniai byra į šilumos tiekėjų sąskaitas. Ypač grobuoniški jų užmojai yra didžiuosiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje), kur centralizuotai tiekiamai šilumai gaminti naudojamos dujos, o ne dvigubai pigesnis biokuras.
Vien Kaune šiemet kompensacijų gyventojams poreikis yra 5 kartus didesnis nei 2008 m., ne ką mažiau atsilieka Klaipėda – 4,8 karto. Šiek tiek mažesnis šuolis užfiksuotas Vilniuje (3,8 karto), bet sostinėje šių kompensacijų (dėl didelio gyventojų skaičiaus) išmokama daugiausia – 15,8 mln. Lt.
Atsižvelgiant į tai, kad vidutinis kompensacijų poreikis šalyje (įskaitant ir tris didmiesčius) yra didesnis 3,5 karto, darytina išvada, jog išlaikytinių mažesniuose miestuose ir miesteliuose mažiau.
Kūrenasi dvigubai pigiau
Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidentas Vytautas Stasiūnas pripažįsta, kad biokurą naudojančių miestų ir miestelių padėtis yra geresnė nei didmiesčių.
„Mokslininkų atlikti skaičiavimai ir šilumos tiekimo įmonių praktika rodo, kad naudoti biokurą centralizuotai tiekiamos šilumos gamybos šaltiniuose yra apie 2 kartus pigiau nei brangias gamtines dujas“, – teigia V.Stasiūnas.
Pavyzdžiui, plačiausiai biokuras naudojamas Molėtų, Ignalinos ir Širvintų savivaldybėse (98–100 proc.). Čia gyventojai už šilumą ir moka mažiau nei kitose Lietuvos vietovėse. Viena kilovatvalandė vidutiniškai kainuoja tik 19,75 ct, arba beveik 40 proc. pigiau nei vidutiniškai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje (vidurkis 27,36 ct už kWh).
Akivaizdu, kad brangumą lemia didmiesčiuose paplitęs kūrenimas dujomis, nes iš biokuro išgaunama šiluma čia sudaro varganus 4,3 proc. (Vilniuje – 11 proc., Kaune – 2 proc., o Klaipėdoje – 0 proc.).
Biokuro visiškai nenaudoja Šiauliai, Pakruojis ir Alytus, todėl čia kilovatvalandė šilumos vidutiniškai kainuoja 30,48 ct.
Kelmėje kompensacijų mažėja 8 proc.
Vyriausybės nutarimu Lietuvoje yra patvirtinta 14 probleminių regionų – Druskininkai, Ignalinos, Jonavos, Joniškio, Jurbarko, Pasvalio, Kelmės, Akmenės, Lazdijų, Mažeikių, Rokiškio, Skuodo, Šalčininkų ir Švenčionių rajonai (iš viso Lietuvoje yra 60 savivaldybių). Bet ne visų jų gyventojai moka daugiausia už šildymą.
Antai Ignalinos gyventojams, kaip minėta, šiluma yra viena pigiausių šalyje, nors čia 1 000 gyventojų tenka daugiausia pensininkų.
Mažeikiuose, kur šilumos ūkyje naudojama 60 proc. biokuro, kilovatvalandė tekainuoja 21,53 ct, o Kelmėje, biokuru apsišildančiai 85 proc., vienos kilovatvalandės kaina 23,33 ct.
Nors kompensacijų gavėjų abiejuose rajonuose yra tikrai nemažai, visgi mažesnė šildymo kaina nulėmė ir mažesnį kompensacijų poreikį.
„Būsto šildymo išlaidoms šiemet reikės apie 4,1 mln. Lt“, – tikino Mažeikių savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vyriausioji buhalterė Danutė Bukontienė.
Palyginti su 2010 m., šiemet Mažeikiams kompensacijų reikės apie 20 proc. daugiau, bet tai niekis, palyginti su Vilniumi (kur poreikis auga 49 proc.) arba Klaipėda (84 proc.). Dar labiau biokuro naudą jaučia Kelmės savivaldybė, kur kompensacijų šiemet reikės netgi 8 proc. mažiau nei 2010 m.
Niekas nekontroliuoja tarpininkų
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) Bendrųjų reikalų skyriaus vedėja Loreta Kimutytė „Valstiečių laikraščiui“ aiškino, esą šilumos sąskaitos dydį nulemia du veiksniai – šilumos kaina ir suvartotas kiekis.
„Naudojamo kuro įvairovė šilumos tiekimo sistemoje ir konkurencija šilumos gamyboje sumažintų kilovatvalandės kainą“, – neabejoja L.Kimutytė.
Tačiau pašnekovė akcentavo, kad dėl investicijų į šilumos ūkį apsisprendžia savivaldybės. Bendrųjų reikalų skyriaus vedėja taip pat tikino, kad pagal galiojančius teisės aktus, valstybė negali reguliuoti biokuro kainų, nes jas sureguliuoja rinka. „Šilumos tiekėjai skelbia viešuosius pirkimus ir sudaro kuro pirkimo sutartis“, – sakė L.Kimutytė.
Tačiau „Valstiečių laikraštis“ jau anksčiau rašė, kad biokuras, nepaisant pigesnės iš jo pagaminamos šilumos, katilinėms tiekiamas vis dar per didelėmis kainomis. Biokurą neretai tiekia antrinės tų pačių šilumos tiekėjų įmonės, pusdykiai superkančios biokurą iš ūkininkų (energetinių augalų augintojų) ir bemaž du kartus brangiau parduodančios jį katilinėms.
Pasak L.Kimutytės, šią nesąžiningą veiklą privalo kontroliuoti Viešųjų pirkimų tarnyba, o ne VKEKK.
Kasmet nesunkiai sutaupytų 650 mln. Lt
Apskaičiuota, jog visapusiškai pertvarkyti Lietuvos miestų ir miestelių katilines, kad jos naudotų tik biokurą, reikėtų apie 2 mlrd. Lt investicijų. Vien tai gyventojų sąskaitas už šildymą sumažintų apie 40 proc., o sykiu reikėtų ir mažiau kompensacijų iš valstybės iždo. Pavyzdžiui, dabartinėmis aplinkybėmis kompensacijų poreikis sumažėtų apie 50 mln. Lt kasmet.
„Šilumos tiekimo įmonės 2011 m. už dujas sumokės daugiau kaip 1,1 mlrd. Lt, – akcentavo Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas V.Stasiūnas. – Jei šiluma būtų gaminama tik iš biokuro, kurui įmonės išleistų tik apie 450 mln. Lt, vadinasi, būtų sutaupyta apie 650 mln. Lt per šildymo sezoną.“
Deja, šilumos tiekėjai patys investuoti į šilumos ūkį neskuba. Atrodo, kad to daryti nenori ir kai kurios savivaldybės, tikinančios, kad investicijoms tiesiog neturi pinigų.
„Mūsų savivaldybei į tokią katilinę reikėtų investuoti apie 12 mln. Lt. Iš kur gauti pinigų, kai metinis biudžetas yra tik 58 mln. Lt, o taupydami savivaldybės lėšas esame priversti eiti nemokamų atostogų, pradedant savivaldybės valytoja ir baigiant manimi“, – sakė Druskininkų rajono meras Ričardas Malinauskas.
Galbūt meras kalba tiesą, ir galbūt pagrįstai prieš 8 metus visą šilumos ūkį savivaldybė 25 metams išnuomojo bendrovei „Litesko“.
Tiesa, kol kas Druskininkų žmonėms šildymas kainuoja beveik brangiausiai šalyje – 31,69 ct už kWh. Šilumai gaminti naudojama biokuro dalis šiame rajone siekia niekingus 3 proc.
G. Stanišauskas
