Jau praeitą kartą bandžiau atkreipti dėmesį į tai, jog mūsuose dažnai kartojamas užkeikimas apie dialogo būtinybę gali greitai tapti vien tik tuščiagarsis, jeigu mes nesugebėsime taip pat operatyviai apmąstyti dialogo galimybės sąlygų. Vien tik gerų norų ir sklindančių iš visų pusių raginimų čia, kaip atrodo, neužtenka. Tai ypač akivaizdu, kai kalbame apie būtinybę (kartais sakoma: apie praleistą šansą) išplėtoti dialogą tarp valdžios ir visuomenės. Tačiau, sutikite, bent iš pradžių truputėlį keistai skamba kaltinimai A. Kubiliaus Vyriausybei dėl nesugebėjimo plėtoti dialogą, kai žinome, jog šios Vyriausybės galva yra labai įgudęs polemistas, tikras verbalizacijų virtuozas, mėgstantis diskusijas, žodines batalijas žmogus; nesunku pastebėti, jog ir šiandien, patapęs Premjeru, A. Kubilius nevengia skirtingo plano diskusijų forumų, dalija interviu į kairę ir dešinę, yra pasiruošęs (taip atrodo) aiškinti savo pozicijas iki begalybės... Taigi, žiūrint formaliai, tarsi ir nėra jokio preteksto kalbėti apie naujosios Vyriausybės nesugebėjimą plėtoti dialogą, iš tiesų neįtikinimai skamba tokio pavyzdžio priešininkų teiginiai, jog esą A. Kubilius yra uždaras, paniuręs, nemėgstantis bendrauti žmogus. Kita vertus, net mažiausia abejonė dėl to, jog dialogas pradeda strigti, iškelia užduotį pasiaiškinti klausimą - o kokios yra dialogo apskritai sėkmės konkrečios prielaidos, kada čia galima tikėtis apčiuopiamo rezultato, o kada mūsų diskusijos neišvengiamu pavidalu tik sutirština dūmų uždangas? Galima paklausti dar ir taip: ar dialogas, t. y. dviejų (vienos ir kitos pusės) logosas, turi kažką panašaus į loginę struktūrą, taip ar kitaip suprastą atspirties tašką, numato pažangos kriterijus ir pan.?
Tai iš tiesų yra teorinės prigimties klausimas, turintis didelę praktinę reikšmę. Kaip atrodo, atsakymas į šį klausimą yra maždaug toks: tikras dialogas gali užsimegzti tik tada, kai mes jau sugebame vienas kitą įsivaizduoti kaip kitą „aš“. Kita vertus, čia neturiu galimybės iki galo išplėtoti tokį atsakymą grindžiančių teorinių argumentų komplikuotos sekos, taigi apsiribosiu tik keliais iškalbingais pavyzdžiais.
Sugebėjimas įsivaizduoti kitą, tarkime, visiškai svetimą žmogų, kaip kitas „aš“ nenumato jokio supanašėjimo, nėra susietas su savosios tapatybės atsižadėjimu ar pan. Taigi tokio dialogo idėja neapriboja žmonių rato, nėra orientuota vien tik į artimiausiuosius arba panašaus vertybinio nusiteikimo, tarkime, to paties kirpimo žmones. Yra visiškai kitaip ar net priešingai. Štai, pavyzdžiui, subtilusis XX a. mąstytojas G. Čestertonas (Gilbert Keith Chesterton), praturtinęs savo išmone ir įžvalgomis, be visa ko kito, taip pat ir detektyvinį literatūros žanrą, kito ,,aš“ perspektyvos ribose įkurdina tokias diametraliai priešingas šio žanro figūras kaip detektyvas (persekiotojas) ir nusikaltėlis (persekiojamasis). Jeigu galima būtų taip pasakyti, literatūrinė detektyvo tėvo Brauno ,,teorija“ plėtoja anksčiau minėtos dialogo sąlygos ir tarpusavio supratimo požiūrį kraštutinai užaštrintu būdu. Nusikaltimo tyrimo metodo esmė čia nusakoma maždaug taip: siekiant suprasti nusikaltimą padariusio žmogaus paslaptį, tiriamo įvykio struktūrą lėmusius motyvus, siekiant prognozuoti tolesnius to žmogaus veiksmus, nori nenori reikia mėginti pamatyti pasaulį to žmogaus akimis, rasti būdą, įvertinus distanciją, persikelti į kito žmogaus subjektyvumo sferą. Kitaip tariant, čia numatoma, jog objektinis žmonių susvetimėjimas gali būti įveiktas dėl intersubjektyvumo. Iš tiesų, tėvo Brauno ,,teorija“ projektuoja kitokį problemos spendimo būdą nei A. Konan Doilio (Arhtur Ignacius Conan Doile) kuriamas Šerloko Holmso literatūrinės fikcijos pavyzdys. Antruoju atveju kalbama apie pastangas su gamtamokslinio metodo įpročiais ir logikos pagalba (galėtume dar pridurti: pagal įprastą susvetimėjusio politinio pasaulio ritmiką) prasibrauti į žmogaus paslaptį; šiaip ar taip, šis personažas demonstruoja savo užaštrintą pastabumą, taigi sugebėjimą stebėti ir pastebėti net smulkmenas, o mūsų atmintyje užsifiksuoja detektyvo su lupa portretiniu įvaizdžiu. Savo ruožtu, kaip atrodo, tėvas Braunas manifestuoja humanitarinės vaizduotės pavyzdį, kurio iš tiesų negali pakeisti ar kaip nors pavaduoti jokie padidinamieji stiklai.
Visų pirma galima būtų pasiūlyti tokį eksperimentą, leidžiantį pasirąžyti vaizduotei: patys griežčiausi demonstrantų ir vadinamųjų riaušininkų kritikai, labiausiai indokrinuoti politikai ims ir pabandys įsivaizduoti save pirmųjų kailyje ir atvirkščiai... Tikėtina, jog tokiu atveju daug silpnesne srove lėktų akmenys į Seimo langus ir, be jokios abejonės, jokia guminė kulka neišlėktų kaip atsakas. Nežinau, kaip yra iš tikrųjų, tačiau man, pavyzdžiui, nesunku įsivaizduoti A. Kubilių, stovintį pirmose barikadų gretose su pakelta ranka prieš, taip sakant, komunistų langus. Kita vertus, neseniai į viešumą prasisunkė žinia, jog vienas iš žinomų Lietuvoje politikų įvykių metu skambino generalinio komisaro pavaduotojai ir reikalavo, jog maištaujantis jaunimėlis būtų pritvatintas iki soties. Štai toks yra mums nežinomas valdžios žmogus, kuris ne iš nuogirdų, bet pagal savo paties vidinę patirtį žino tai, kas yra buduliškumas kaip tam tikras nusiteikimas viską spręsti kumščiais.
Tačiau ar iš to, kas čia buvo pasakyta, išeina, jog nesugebėjimas apversti priešpriešos ,,aš – tu“ yra mentalinės negalios pasekmė, vaizduotės defekto rezultatas? Ar griežtindami gyvenimo sąlygas visiems kitiems, o sau numatydami išlygas, valdžios žmonės taip daro dėl išskirtinio nesugebėjimo įsivaizduoti kitą žmogų kaip gyvą individą? Jeigu taip būtų iš tiesų, jeigu viską būtų galima suvesti tik į ribinį abstrahavimo galios trūkumą, tai ne peikti, bet užjausti reikėtų tokius valdžios žmones, invalidumo pensijas jiems reikėtų paskirti nuo pat pradžių. Tačiau, kaip atrodo, čia aptariamo reikalo esmė labiau nei intelektinius kieno nors sugebėjimus liečia kiekvieno iš mūsų valios parengties klausimą. I. Kanto filosofijoje toks klausimas yra vadinamas kategorinio imperatyvo tema. Leiskite šįkart apie tai pakalbėti plačiau.
Žodžiai ,,kategorinis imperatyvas” iš tiesų skamba labai griežtai, gąsdinančiai. Esu pats išbandęs: kai vasarą valgant medų, braškes ar ledus užpuola vabzdžiai, šio terminologinio užkeikimo greitas kartojimas, pabrėžiant ir ištęsiant raidę ,,rrr“ per kelias oktavas, išbaido net labiausiai aršius širšinus. Kas be ko, nesiruošiu toliau įrodinėti, jog šių žodžių tarimo mechanika galėtų turėti kokį nors ryšį su paties termino prasme. I. Kanto filosofijoje kategoriniu imperatyvu (toliau – KI) yra vadinamas aukščiausiasis moralumo principas, pagrindinė dorovės taisyklė arba, kitaip tariant, tokia taisyklė čia yra išsakoma KI forma, t. y. kaip besąlyginis liepimas. Kita vertus, kaip atrodo, galima išvengti įprasto šiuo atveju teorizavimo, jeigu prisiminsime paties I. Kanto filosofijos ištarmę apie tai, jog KI formuluotė nuo seno glūdi žmogaus prote, yra įaugusi į jojo prigimtį ir esmę, taigi esą tokios formuluotės nereikia nei ieškoti, nei kaip nors specialiai išradinėti. I. Kantas net kelis kartus yra pastebėjęs, jog įprastas žmogaus protas gana sėkmingai naudojasi šiuo aukščiausiuoju moralės principu, neprašydamas filosofo tarpininkavimo, tačiau esą filosofija gali pastebimai pasitarnauti tokio principo nuskaidrinimui ir pagrindimui.
Ieškant ,,liaudiškojo“ KT varianto, randu tokią formuluotę: nedaryk kitam to, ko nenorėtum pats susilaukti iš kito! Daug kartų pats esu girdėjęs taip sakant, beveik neabejoju dėl to, jog nėra žmogaus, neturėjusio progos išgirsti šį pamokymą iš gyvenimo patirtį sukaupusių gentainių. Taigi, kaip atrodo, štai ši formuluotė labiausiai ir atitinka I. Kanto minėtąją ikifilosofinę KI raišką.
Kaip visi gerai žinome, pats I. Kantas pateikia tokią bendriausią, viso savo kūrybinio filosofinio žygio argumentuojamą KI formuluotę: ,,Elkis taip, kad tavo valios maksima visada galėtų kartu būti visuotinio įstatymo leidimo principas.” Tai įsidėmėjus, yra galimybė sugretinti šias dvi (ikifilosofinę ir kantiškąją) KI formuluotes, leidžiant, esant reikalui, vienai kitą laisvai pavaduoti, bet kartu fiksuojant tą momentą, kai toks pavadavimas tampa neįmanomas.
KI apibrėžtis etinės minties plėtrai turi beveik tokią pat reikšmę, kokią, pavyzdžiui, fizikos raidai turi reliatyvumo teorija. Tokį palyginimą leiskite pateikti siekiant išryškinti minėtosios apibrėžties svarbą. Tačiau KI formuluotei privilegijuotą padėtį užtikrina būtent tai, jog toks imperatyvas labai radikaliai užbrėžia ribą ir blokuoja pražūtingą reliatyvumo stichijos įsivyravimą etikos problematikoje. Prisiminkime, jog ne kartą esame girdėję skeptiškus pasisakymus apie tai, jog neva dorovės temų svarstymas yra beprasmiškas dalykas dėl pačios problemos sąlygiškumo ir aplinkybių kintamumo. Esą kiekvienas žmogus gėrį ir blogį supranta skirtingai, nekalbant apie tai, jog bendriausia apimtimi toks požiūris kardinaliai keičiasi iš epochos į epochą, yra skirtingas ar net priešingas skirtingose kultūrose. Kita vertus, dabar galime pastebėti ir tai, jog KI apibrėžia elgesio moralinę vertę nepriklausomai nuo vietos ir laiko sąlygų (vienodu pavidalu tiek, pavyzdžiui, laukiniam prerijų indėnui, tiek XIX a. manieringajam dendžiui, visur ir visados įpareigodamas nedaryti kitam to, ko nenori pats sau). Taigi, kaip matome, KI kaimynystėje istorinės ir geografinės sąlygos praranda bet kokią reikšmę, o dorovė atsidengia kaip pats stabiliausias dalykas pasaulyje. Dar daugiau, - I.Kantas pažymi, jog KT ,,galioja” net tik žmogaus kaip rūšinės būtybės proto apimtyje (pavyzdžiui, tik rūšinėje intelekto apimtyje ,,galioja” mokslo išvados), bet protingai būtybei apskritai, be to, ne tik baigtinei protingai būtybei, tarkime, žmogui, bet ir aukščiausiajai inteligencijai, t. y. dieviškajam protui. Pastarasis atvejis išsiskiria tik tuo, jog aukščiausias moralumo principas čia praranda imperatyvinį, t. y. liepiamąjį pobūdį ir reiškiasi kaip šventumo spontaniškumas.
Užbaigiant belieka atkreipti dėmesį į patį didžiausią šios konkrečios temos keblumą. Po visų intriguojančių paaiškinimų apie KI ikifilosofinę būklę, I. Kantas pareiškia, jog minėtasis priesakas ,,liaudiškąja“ forma ,,nedaryk kitam to, ko nenori susilaukti pats” viso labo yra tik trivialus teiginys. Taigi kyla klausimas – ar tokia I. Kanto pastaba nesugriauna viso čia demonstruoto patoso? Kuo iš tiesų skiriasi filosofinė KI formuluotė nuo ikifilosofinės esmės požiūriu?
Trumpai tariant, filosofinė KI formuluotė (visų pirma nuorodomis į valios maksimą) numato motyvo, įpareigojančio sekti pagrindiniu moralės dėsniu, apibrėžtį. Pagal I. Kantą, tokiu motyvu yra pagarba pagrindiniam moralės dėsniui. Ši išvada I. Kanto filosofijos kontekste yra fundamentalaus pobūdžio, nes ji leidžia atskirti KI kaip laisvės dėsnį nuo paprasčiausio utilitarinio susitarimo ,,aš tau – tu man” ( tarkime, aš vagiu, taigi leisiu vogti ir tau). Taigi iš pradžių kyla įspūdis, jog įsipainiojome į neišsprendžiamą prieštaravimą, bet štai netikėtai čia pasirodo parama.
Lietuvių patarlių, liečiančių žmonių tarpusavio santykius, užkulisinis režisierius, be jokios abejonės, yra KI. Krinta į akis, jog smulkioji lietuvių tautosaka KI dalyvavimą dažniausiai liudija negatyviai, ,,išvirkščiu” pavidalu (pvz.: Kuo pats kvep, tuo kitą tep), arba struktūriškai išryškindama KI griūties situaciją, atsirandančią dėl nesugebėjimo įgyvendinti ,,aš – kitas“ apverčiamumo (Kito akyse ir šapą pastebi, o savo – rąsto nemato). Paminėtosios, prasilenkiančios su KI norma, veiklos orientacijos čia yra laikomos negarbingomis. Taigi lietuvių tautosaka skelbia: KI yra didžiausios pagarbos objektas.
