Yra toks anekdotas. Žmonai pasakė, kad eina pas meilužę. Meilužei pasakė, kad eina pas žmoną. O pats - į darbą. Ir tik dirba, dirba, dirba...
Kai kurie žmonės didžiąją gyvenimo dalį praleidžia darbe. Jie užsibūna čia iki vėlumos, dirba savaitgaliais ir neina atostogų. Visuomenė į tokius žiūri pagarbiai. Manoma, kad tai darbštuoliai, labiau nei kiti atsidavę savo veiklai.
Dalis žmonių darbe jaučiasi komfortiškiau nei namie. Jie nuolat susigalvoja sau užduočių, kad tik liktų kontoroje. Dažniausiai jie tai daro nesąmoningai. Tokia priklausomybė, arba manija, yra apsauginė psichologinė reakcija. Ji neturi nieko bendra su darbo efektyvumu.
Apsauginė reakcija kyla iš pasąmonės - iš vaikystėje suprogramuotų gyvenimo scenarijų*.
Prisiminkime dažniausias tėvų mums vaikystėje įkaltas direktyvas**, kurios veikia visą gyvenimą mums to nė nežinant:
"Tu privalai daug dirbti, kad galėtum manyti, jog esi geras."
"Tu turi teisę gyventi tol, kol sunkiai ir atkakliai dirbi."
Daugelis darbomanų nesuvokia turį šias nuostatas. Jie nežino, kodėl tiesiog negali nedirbti. Be darbo jie jaučiasi blogai - kamuoja kaltės, beprasmybės, tuštumos jausmas. Jie neįstengia netgi atostogauti: apninka depresija. Ir kuo daugiau jie ilsisi, tuo didesnį diskomfortą jaučia.
Diskomforto mechanizmas veikia taip: jeigu aš nevykdau priesako "atkakliai dirbk", tai privalau vykdyti "negyvenk". Vienas iš būdų realizuoti "negyvenk" - tai alkoholis.
Dėl to, kad šios nuostatos veikia pasąmonės lygiu, bendrauti su "scenariniu darbomanu" labai sudėtinga. Jis racionalizuoja savo pasąmonės nuostatas tokiu būdu:
"Sunkiai ir atkakliai dirbti reikia tam, kad ko nors pasiektum."
Arba - "Tik veltėdžiai dirba iki 17 valandos".
Ginčytis beprasmiška. Jeigu "scenarnis darbomanas" - jūsų viršininkas, verčiau dairykitės kito darbo...
Jeigu manote, kad pats priklausote šiai kategorijai, būtinai paanalizuokite vaikystėje jums įdiegtą "gyvenimo scenarijų". Kitaip negalėsite patirti malonumo gyventi. Net ir pasiekę didelių laimėjimų, jūs negalėsite atsakyti: o kam gi jie?
Manijos spalvos
Nepatiklieji
Tarp darbomanų dažnai pasitaiko žmonių, kurie mano: jeigu nori padaryti gerai, - daryk pats. Galiausiai jie ant savo pečių užsikrauna pernelyg sunkią naštą. Tokie žmonės yra geri darbuotojai, tačiau prasti viršininkai. Jie jaučia nuoskaudą kitų darbuotojų atžvilgiu ir periodiškai ją išlieja priekaištais.
Pavaldiniai, vadovaujami tokio viršininko, jaučiasi komfortiškai, tačiau netobulėja. Jie pernelyg atsipalaidavę. Todėl norintieji daryti karjerą turėtų ieškoti darbo kitur.
Fanatikai
Fanatikai iš tiesų netgi nedirba - jie taip gyvena.
Toks gyvenimo būdas sutampa su jų pasaulėžiūra, tikslais, siekiais, motyvacija. Jie nesiskundžia darbo krūviu ir nuovargiu. Jie skundžiasi tik laiko stoka. Tiksliau - ne skundžiasi, o apgailestauja, kad jo per mažai.
Apsėstas idėjos, fanatikas gali triūsti kiaurą parą. Šiuo atveju žodis "dirbti" nevisiškai korektiškas: jis nedirba - jis taip gyvena. Darbas yra didžiausias interesas, prioritetas gyvenime, palyginti su kitais, įskaitant ir šeimą.
Jeigu fanatiko bendradarbiai ir bendražygiai nesupranta tokio "apsėdimo", jie tampa kankiniais, o "apsėstasis" dažniausiai to nė nepastebi, nuoširdžiai manydamas, jog aplinkiniai pritaria jo idėjoms. Jis nuolat kuria planus, kurie kitiems kelia įtampą.
Viena vertus, be fanatizmo ir įkvėpimo sunku pasiekti aukštų rezultatų, kita vertus, - susikoncentravę į vieną idėją, fanatikai negirdi racionalių pasiūlymų, dėl to daro klaidų, kurios gali būti ne tik nuostolingos, bet ir priverčia jį patį nusivilti žmonėmis.
Su aplinkiniais fanatikas bendrauja paprastai: arba tu bendramintis, arba neįdomus. Jeigu bendradarbiai jam nepritars, fanatikas ant jų uždės kryžių: neįtrauks į savo planus bei sumanymus.
Dirbti su fanatiku ir sunku, ir įdomu. Sunku, jeigu jam nepritari. Įdomu, nes su juo greitai tobulėji. Metai darbo su fanatiku pagal įgūdžius, žinias bei įgytą patirtį tolygūs 2-3 metams darbo įprastu režimu.
Fanatiko požiūris į šeimą - toks pats kaip į bendradarbius. Arba tu bendramintis, arba trečiame plane. Jeigu žmona/vyras aktyviai priešinsis fanatiko darbui, šis pasirinks darbą.
Banguojantys
"Cikliškieji darbomanai" daug kuo primena fanatikus. Skiriamasis bruožas - intensyvaus darbo periodą keičia atsipalaidavimo periodas. Darbas tokiam žmogui - kaip mažas pergalingas mūšis, po kurio jis gali ramia sąžine ilsėtis.
"Cikliškieji" darbomanai dažniausiai būna labai gabūs. Jie ypač greitai suvokia informaciją. Pagal temperamentą tai dažniausiai cholerikai ir sangvinikai.
Kaip formuojasi tokio elgesio algoritmas? Kad tai suprastume, turime nukeliauti į vaikystę, maždaug į pradines klases.
Štai sėdi klasėje vienas talentingas mokinys, kuriam mokytojas aiškina, kad dukart du yra keturi. Ir nors jis seniai jau suprato, - mokytojas aiškina toliau. Paskui duoda namų užduotį, kurią mokinys jau seniai atliko mintyse. Taigi namuose jis užtrunka 10 minučių, o toliau gali ilsėtis, žaisti, žodžiu, užsiimti savo reikalais.
Per visą mokymosi procesą tokie talentingi vaikai pripranta prie to, kad viską galima perkąsti per penkias minutes. Jie neįgyja įgūdžių mokytis sistemiškai, o vėliau - sistemiškai dirbti.
Jeigu mokykloje jų galimybės būtų panaudotos atitinkamai, jiems būtų įdiegtas metodiškumas. O dabar gabieji visada žino, kad viską gali padaryti paskutiniu momentu.
Kai taip ugdytą jau suaugusį talentą apima įkvėpimas, jis gali dirbti daug ir efektyviai. Deja, šio įkvėpimo nepakanka ilgam.
Gabieji mėgsta greitą rezultatą. Jeigu rezultatas ilgai nepasirodo, tai juos demotyvuoja.
Išskirtinė "cikliškųjų darbomanų" ypatybė yra jų nepaprastas pajėgumas. Per porą dienų jie gali nuveikti tiek pat, kiek visas skyrius per mėnesį.
Rutina šiuos žmones žudo. Geriausiai jiems būtų dirbti su atskirais projektais, kurių pabaigą vainikuotų apčiuopiami rezultatai, paskatinimas, pripažinimas ir nedidelė pertraukėlė. Ilgą laiką ilsėtis jie irgi nemėgsta. Kiek pasimėgavę pergale, jie pasirengę imtis kito projekto.
Fiktyvūs
Kitaip nei fanatikai, fiktyvūs darbomanai dažnai skundžiasi darbo sąlygomis, nepakeliamu krūviu, aplinkinių nesupratingumu ir nemokšiškumu. Jie jaučiasi kankinami ir svajoja pakeisti darbą. Deja, keičia jį retai, o jeigu ir pakeičia, tai naujame darbe kartojasi tas pats.
"Fiktyvūs" darbomanai dažnai būna prislėgti ir netgi agresyvūs, tačiau jų darbo efektyvumas gali būti ir labai aukštas. Šiaip ar taip, jis neadekvatus eikvojamoms pastangoms.
Ką daryt?
Laiku nesusizgribus, gali atsitikti taip, jog pasaulyje liksite dviese: darbas ir jūs.
Ką daryti, kad taip nenutiktų? Sutrumpinti darbo laiką? Nepadės. Darbomanas ir po darbo valandų galvos apie darbą.
Vienintelė išeitis - harmonizuoti kitas gyvenimo sritis. Žmonės, kurių gyvenime vyrauja balansas (darbas, šeima, laisvalaikis etc.), darbe yra produktyvesni, nes jie mažiau įsitempę ir blaiviau mąsto.
Kad galėtume subalansuoti gyvenimo sritis, turime suvokti: aš ir mano darbas - ne vienas ir tas pats. Esu dar ir sūnus/dukra, tėvas/mama, vyras/žmona, draugas/draugė...
Žinoma, negalima vadinti "maniaku" žmogaus, kuris paprašytas dirba viršvalandžius ar skiria "degančiam"projektui savaitgalį. Darbomanai sėdi kontoroje, kai niekas to nereikalauja. Darbomanai aukojasi, kai niekas to neprašo.
Su darbomanais nereikėtų painioti ir tų, kurie nesugeba organizuoti savo darbo laiko arba stokoja drąsos pasakyti vadovui apie per didelę apkrovą.
Profesinė veikla - tik viena iš savirealizacijos krypčių. Skirkite jai tiek jėgų, kiek galite skirti. Ne daugiau.
Išsamiau - www.ve.lt/laisvalaikis/psichologija
Šaltinis: Psichologas M. Litvakas. "Kas yra darboholikai ir kaip su jais kovoti.
*Terminą pasiūlė psichologas Eric Berne. Pasak jo, žmogus laikosi vienos arba keleto pagrindinių gyvenimiškųjų pozicijų - "gyvenimo scenarijų". Išsamiau - straipsnyje "Tėvų meilė ir psichologinės vaikystės traumos", ve.lt/psichoogija
** Pasak psichologų R., M. Guldingų, tėvai kartu su direktyvomis, kaip jie privalo gyventi, vertinti žmones ir save, perduoda vaikams ir savo pačių dvasines traumas. Išsamiau - straipsnyje "Ką perduodame savo vaikams",ve.lt/psichologija
Parengė Vilma Skiotienė
