Paskutiniais mėnesiais įdėmiau klausydamasis valdininkų ir politikų pasisakymų, pastebėjau vieną dėsningumą. Kaip iš abstrakčios retorikos vadovėlio kalamas atsakymų tekstas retai apsieina be formuluočių „elgsimės kaip numato įstatymas“, „įstatymas nurodo, kad“, „taisyklėse parašyta, kad“, „vadovaujantis taisyklėmis“ ir taip toliau. Ką gi tai reiškia?
Ne taip svarbu, kad dauguma žmonių Lietuvoje įstatymų ir taisyklių neskaito. Esminis dalykas šiuo atveju yra tas, kad lietuviški įstatymai muša netobulumo rekordus. Tai rodo tiek gausybė poįstatyminių aktų, tiek nesibaigiančios diskusijos apie neapdairiai priimtų įstatymų taisymą, dažnai prasidedančios iškart po jų pasirašymo. Būtų galima pasiguosti tuo, kad įstatymus aiškina ir taiko juos pastoviai skaitantys žmonės, kurie puikiai žino apie juose esančius trūkumus ar spragas. Bet dažnėjantis minėtų formuluočių vartojimas pasidžiaugti neleidžia.
Idealiu (tiksliau – normaliu) atveju įstatymai turėtų būti pastoviai interpretuojami. Reikėtų stengtis juos pritempti kaip galima arčiau tikrovės ir išvengti teisinių nesąmonių. Įstatymus juk taiko ne robotai be analitinio proto, o mąstantys žmonės, galintys įvertinti daugybę tikrovės veiksnių. Bet realiu atveju yra nevisai taip. Valdininkai ir politikai tampa vienodus tekstus kartojančiomis mašinomis. Akcentuojamas ne dalyko išmanymas, o paklusnumas ženklui §. Posovietiniai lietuviški valdininkai fantazija ir savitumu nepasižymi. Kaip sako rusai: svyruoja kartu su oficialia linija.
Po nepriklausomybės atgavimo, sovietinio biurokratizmo džiunglių retinimo metais minėtų frazių pasitaikydavo rečiau. Atsakingi asmenys labiau vadovaudavosi savo kompetencija įstatymus interpretuojant, o ne aklai juos taikant. Bet senoji mokykla niekur nedingo. Du iš trijų svarbiausių valstybės žmonių yra aukštųjų partinių mokyklų auklėtiniai, jau nekalbant apie smulkesnes žuveles. Atgyja primirštas lojalumo klanui (aplinkai) principas, viešoje erdvėje daugėja buko teisinio užsispyrimo atvejų, o kompetencija (o tuo pačiu ir inovacija) vis dažniau atsiduria antraeilėse pareigose.
Dėl to nemažėja biurokratinis aparatas. Ir vis dar neveikia taip aukštinamas vieno langelio principas. Ir negerėja sąlygos verslui. Ir nedaugėja užsienio investicijų. Ir netgi Lietuvos ambasadorius JAV baisisi sovietinio stiliaus biurokratija norint užsienyje pasikeisti arba gauti lietuvišką pasą. Ir neša Lietuva toliau sunkią § ženklo naštą, o lietuviška demokratija pamažu tampa biurokratine.
ne komentarams – [email protected]
