Kelerius metus siekusi užsibrėžto tikslo, devyniolikmetė abiturientė Greta Laisonaitė gali didžiuotis galėdama save vadinti Vilniaus dailės akademijos grafinio dizaino studente. Vis dėlto biržietė išsitaria: didžiausia jos gyvenimo svajonė ne tviskanti karjera, o tvirtais ryšiais susaistyta šeima.
Derino mokslus Biržuose ir Vilniuje
Vos prieš savaitę abiturientai sužinojo, ar išsipildė jų lūkesčiai studijuoti išsvajotas specialybes. Tarp jų – ir pašnekovė Greta Laisonaitė. Atkakli mergina pasiryžo siekti retam iš daugelio norinčiųjų prieinamų studijų Vilniaus dailės akademijoje. Ji – viena iš 14 ten patekusių studentų. Mergina sako visada mąsčiusi, jog ateityje nenorėtų dirbti nuobodaus kabinetinio darbo. Mėgstanti bendrauti Greta ėmė svarstyti apie su reklama susijusią specialybę, kur galėtų pasireikšti jos kūrybiškumas, iškalba ir sumanumas. Ėmusi domėtis sritimis, kurias apima reklama, pašnekovė ypač susidomėjo grafiniu dizainu. Dar labiau sužavėjo platus jo teikiamų galimybių spektras. Būdama dar aštuntoje klasėje, prieš pradėdama mokytis gimnazijoje, Greta jau buvo apsisprendusi, kur ir ką konkrečiai nori studijuoti, ir to ėmė siekti. „Aš niekada negalvojau, kad reikia apimti daug sričių, aš visada koncentruodavausi į vieną“, – kalba pašnekovė. Greta ėmė tobulinti savo įgūdžius: lankė dailės mokyklą, piešimo pamokas pas Egilą Skują, pusę metų važinėjo į Vilnių, kur Dailės akademijoje lankė parengiamuosius kursus stojamiesiems egzaminams. Į kursus mergina važinėjo kiekvieną šeštadienį. Iš lovos lipdavo penktą valandą ryto, skubėdavo į autobusą ir riedėdavo į sostinę. Iš visos grupės ji buvo vienintelis žmogus, negyvenantis Vilniuje. Ir – vienintelis, nepraleidęs nė vienos paskaitos. Jos pasiryžimu ir milžinišku noru stebėjosi ne tik to paties tikslo kaip ir ji siekę asmenys, bet ir dėstytojai. „Jeigu tu tikrai ko nors nori, turi tam ir atsiduoti. Stengtis, tuo užsiimti ir domėtis kasdien. Tai turėtų tapti tavo laisvalaikiu“, – stebėtinai brandžias mintis dėsto jauna panelė. Tad tokia ir buvo atkaklios merginos darbo savaitė: penkios dienos ruošimosi abitūros egzaminams gimnazijoje ir kas kartą prie tikslo vis labiau artinantys kursai savaitgaliais Vilniuje. „Pavasarį darbų peržiūros metu akademijoje man pasakė, kad, jei neįstosiu, bandyčiau kitąmet. Įspėjo nenustebti, nes kai kurie tam, kad įstotų į akademiją, ruošiasi visą gyvenimą – lanko meno mokyklas ir panašiai“, – pasakoja nė minties, jog jai gali nepasisekti, nenorėjusi girdėti Greta. Pasirinkimą nulėmė aplinka Greta pasakoja, jog greičiausiai didžiausią įtaką jos specialybės pasirinkimui ir pomėgiams turėjo tėtis. Vytautas Laisonas – žinomas, įvertintas ir sėkmingas dailininkas. „Kai grįždavau iš mokyklos, eidavau pas tėtį į dirbtuvę. Aš užaugau tokioje aplinkoje, kurioje tik ir galėjo gimti idėja stoti į Dailės akademiją, o ne į kokią nors mediciną. Čia kaip sodas: tu gi morkos neužauginsi prie obels. Jeigu obelis – tai obuoliai aplinkui“, – samprotauja mergina. „Tėčio pažįstami ar draugai klausdavo – tai ko tu dukros nemokai dailės? O jis atsakydavo, jog per prievartą to nedarys. Jeigu norėsiu – pati tai atrasiu, paprašysiu patarimo. Mano tėvai manęs niekada nevertė eiti į dailės mokyklą – leido pačiai apsispręsti, ko aš noriu“, – pasakoja devyniolikmetė. Greta prisimena, jog savo darbus visada nešdavo parodyti ir įvertinti tėvams. Tačiau jie, kaip būna dažniausiai, mažametei nepataikaudavo ir nesakydavo, jog lape matoma keverzonė – meno šedevras. „Tėtis kritiškai sakydavo: va šitos detalės aš čia nebūčiau piešęs ar panašiai. Aš galvoju, galbūt kitiems tėvams, kurie dirba kokius kabinetinius darbus, tai yra svetima – jiems gerai yra vien tai, kad vaikas kažkuo užsiima“, – svarsto Greta. Mergina pasakoja, jog būdama mažesnė tėvų patarimų klausydavo ne visada. Vis tik ji pripažįsta, kad tėvai jai buvo tie žmonės, kurie nukreipė „teisingu“ keliu. „Vienu metu buvau „užsivedusi“ piešti tokias lėlytes, kostiumus. Tėvai sakydavo – gal tu bandyk kokias abstrakcijas piešti, nes tos lėlytės tau nieko neduos. O aš maža labai pykdavau, galvodavau: „O man tai gražu!“ Bet, na ką gi… Piešiau ir kitus dalykus, tik lėlyčių jau neberodydavau – galvodavau: jiems nenešiu, nes vis tiek nepatiks“, – juokiasi Greta.
Svarbiausia - šeima
Minėti paruošiamieji kursai Vilniaus dailės akademijoje iš Gretos ir jos šeimos pareikalavo ne tik laiko ir pastangų, bet ir nemenkos pinigų sumos. „Daug kas mano tėvams sakė – ką, jūs išprotėjot? Kišat pinigus ir nežinot, ar tai pasiteisins. Juk oficialiai kursai neprideda jokio balo stojant“, – pasakoja mergina. Nors pati pašnekovė situaciją vertino atsargiai ir kritiškai, jos aplinkiniai – draugai ir šeima - abituriente nedvejojo. O tikėjimo ja tikrai reikėjo: mergina laikė net dešimt stojamųjų egzaminų – apsidrausdama sąraše įrašė dar ir kitas su dizainu susijusias specialybes. Greta jaučiasi labai dėkinga ir Egilui Skujai, be kurio pagalbos, merginos nuomone, jai įstoti į Dailės akademiją nebūtų pavykę. „Negalėčiau sakyti, jog esu visada užtikrinta, ko noriu. Aš tiesiog neinu ten, kur man nepatinka arba kur aš nenoriu. Nemėgstu švaistyti laiko. Kai dėl ko nors nesi apsisprendęs, jį ir švaistai. Aišku, indus plaunu“, – juokiasi ji. Nors dėl savo svajonės įgyvendinimo ji dirbo daug, nustebina dar vienas prisipažinimas: didžiausia jos gyvenimo svajonė – toli gražu ne blizgi karjera ir kalnai pinigų. Greta kalba, kad tapti darboholike ji neketina. „Aš vertinsiu ir džiaugsiuosi turėdama gerą mėgiamą darbą, tačiau pirmoje vietoje man visada bus šeima. Mano svajonė yra turėti tvirtą šeimą, kur vyrauja geri ryšiai. Kad šeima būtų tokia, jog vaikai norėtų grįžti pas tėvus“, – kalba mergina. „Manau, kad laimingas žmogus yra tas, kuris yra patenkintas savo galimybių ribomis. Kai kur nors eini tikslingai. Aš dabar jaučiuosi laiminga. Per šiuos metus gyvenime daug atradau“, – atvirauja Greta.
Žmonių į kategorijas neskirsto
Turėdamas galimybę laisvai judėti Europoje, dažnas Lietuvos studentas renkasi užsienio universitetą. Kodėl Gretos svajonė buvo būtent Vilniaus dailės akademija, o ne kuri nors kita svečioje šalyje? „Aš mačiau, kokie žmonės iš ten grįžta. Jie grįžta pasikeitę - suspausti, susigūžę. Nes Lietuvoje tu turi savo aplinką, draugus, gimines, o užsienyje to nėra. Man tie žmonės Lietuvoj žydėjo, o ten juos tarytum rūgščiu lietumi palaistė“, – mintimis dalinasi Greta. „Be to, jeigu jau į užsienį vyksti gauti diplomo, ten ir turėtum pasilikti. Nes jeigu tu norėsi grįžti… Tavęs juk ketverius ar trejus metus Lietuvoj nebuvo. Grįžęs būsi svetimas, be vietos. Nors užsienyje ir uždirbi didesnius pinigus, jie patys laimės neatneša. Tik jeigu mokėsi juos tinkamai investuoti, gali surasti tą savo laimę. Tad išvykęs dažnai vietos neturi nei čia, nei ten“, – dėsto mergina. Greta turi savo nuomonę ir apie žmonių tarpusavio ryšius. Jos įsitikinimu, vienas svarbiausių faktorių draugystei – kartu leidžiamas laikas. „Jei mes pusę metų nesimatėm, ką man tokiam žmogui pasakyt? Tada ir būna toks gyvenimo interviu – tai ką veikei, kol manęs nebuvo? Draugystę reikia matuoti ne metais ir laiku. Kas iš to, jei mes draugai šešerius metus, bet iš tų metų paskutinius trejus draugas buvo išvažiavęs? Kartais reikia ir paprasto bendravimo – pašnekėti apie neplautus indus, nes žmones klijuoja paprasti dalykai“, – kalba Greta. Iš Biržų jaunimo Greta išsiskiria viskuo: mąstymu, požiūriu, iškalba, apranga. Mergina pripažįsta, jog jai gimtajame miestelyje kartais būna nuobodu ir trūksta kultūrinio gyvenimo. Priduria: netgi nebūdama tipinė provincijos gyventoja nesijaučia, jog iš konteksto iškristų. „Gal ne visą laiką reikia įsipareigoti bendrauti tik su meno bendruomene. Bet koks bendravimas su žmonėmis yra kokia nors patirtis. Aš mėgstu bendrauti su visais žmonėmis. Galbūt tinginio užsiėmimais gyvenantis žmogus, iš pažiūros neveikiantis nieko įdomaus, gali būti labai įdomus pašnekovas“, – kalba studentė. Gretos nuomone, iš aplinkinių ją labiau išskiria kiti žmonės, o ne ji pati. Ir priduria, jog savęs išskirti ji iš viso nemėgsta. „Man Biržai yra mielas miestas. Ypač per stojamuosius egzaminus pajutau, jog grįžusi į Biržus galiu atsigauti. Čia nėra skubos, čia gera būti. Biržai visą laiką bus ta vieta, kur aš norėsiu sugrįžti“, – sako Greta.
Aistė Vitkauskaitė
