Jei emigracija vyks tokiais pačiais tempais, po 135 metų Lietuvoje neliks nė vieno piliečio, tvirtina "Lrt.lt".
Statistikos departamentas skaičiuoja, kad per 16 nepriklausomybės metų iš Lietuvos išvyko kas dešimtas gyventojas – 334 tūkstančiai. 2007 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3 mln. 384 tūkst. žmonių. Tokiais tempais emigruojant po 135 metų Lietuvoje neliks nė vieno piliečio, rašo savaitrašis „Veidas“.
Šis laikotarpis gali būti ir dar trumpesnis, jei įskaičiuosime nedeklaruojamą emigraciją, kuri, įvairių šaltinių duomenimis, yra maždaug dvigubai didesnė už oficialiąją.
Oficiali statistika fiksuoja tik tuos emigrantus, kurie išvažiavo iš Lietuvos ilgesniam kaip metų laikotarpiui, užpildė reikiamą anketą ir pranešė apie savo išvykimą teritoriniam migracijos biurui. „Tie, kurie mano, kad išvažiavo tik laikinai, o taip mano beveik visi, tikrai neišsiregistruoja“, – sako Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė dr. Audra Sipavičienė.
Statistikos departamento apklausos (atliekamos kartu su įprastu užimtumo tyrimu) duomenimis, 1994–2000 m. nedeklaruojama emigracija sudarė apie 90 proc. Taigi kasmet iš šalies išvykdavo ne 25, o beveik 50 tūkst. žmonių. Nuo 2003 m. grįžtančiųjų kasmet padaugėja tūkstančiu ir migracijos balansas po truputį mažėja.
Aukso kalnai blizga tik iš tolo
Deividas Latakas iš Anglijos grįžo vasarį. Išbuvęs daugiau kaip pusmetį vaikinas grįžo nepasiekęs numatyto tikslo – užsidirbti. Iš pradžioje jis dirbo laukuose, už 5,05 svaro per valandą. Taigi per savaitę uždirbdavo po 250 svarų.
Būsto, kuriame gyveno 13 žmonių, nuoma kainavo po 50 svarų vienam asmeniui, važinėjimas į darbą – dar 50 svarų per savaitę ir dar 50 reikėdavo skirti maistui bei cigaretėms. „Per mėnesį gali susitaupyti maždaug 2 tūkst. Lt“, – skaičiuoja D. Latakas.
Tačiau jam susitaupyti nepavyko – norėjosi pakeliauti, papramogauti. Grįžęs į Lietuvą, vaikinas grįžo ir į ankstesnį darbą – biuro baldų gamybos įmonėje dirba suvirintoju. Jo atlyginimas 1500–800 Lt „į rankas“.
„Dabar galiu gyventi visai patogiai, leisti sau pramogauti. Jei gaučiau du tūkstančius, tai visiškai užtektų“, – sako D. Latakas, Lietuvoje matantis didesnių galimybių. Jis tvirtina, kad dar kartą uždarbiauti į Angliją jo niekas neišvarytų. Svarstydamas, kodėl jam nepasisekė kaip kitiems, pripažįsta, kad nemokėjo kalbos, neturėjo europinio suvirintojo kvalifikacijos pažymėjimo.
Darbdaviai negali plėtoti verslo
Kalbantis su verslo įmonių vadovais visi be išimties skundžiasi darbuotojų trūkumu ir pabrėžia, kad tai esąs vienas verslo plėtros stabdžių.
„Valstybė turi kuo sparčiau imtis aktyvių pastangų, kad Lietuva taptų patraukli ne tik išvykusiems ar ketinantiems tai padaryti, bet ir joje gyvenantiems. Beveik kiekvieną dieną skaitome spaudoje apie laimingą ir gražų tautiečių gyvenimą Airijoje, Londone ir pan., apie jų nenorą grįžti į Lietuvą.
Tokie emigranto dalios idealizavimo pavyzdžiai dar labiau skatina jaunus žmones laimės ieškoti svetur. Reikėtų daryti atvirkščiai: kuo daugiau žmonėms kalbėti ir rodyti sėkmingas gyvenimo ir karjeros istorijas čia, tėvynėje“, – neabejoja „Ober-Haus“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Nerijus Juodelis.
„Tyrimai rodo, kad pagrindiniai migracijos motyvai yra ekonominiai, – sako Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė A. Sipavičienė. – Daugiau nei pusė respondentų nurodė, kad migracija galėtų pagerinti jų ekonominę padėtį, migracija neretai vertinama kaip alternatyva darbui Lietuvoje. Kol atlyginimo dydis skirsis daugiau kaip tris kartus, trauka išliks“.
„Reval Hotel Lietuva“ personalo vadovė Skaidrė Zalogienė teigia, kad pinigai – ne vienintelis motyvuojantis veiksnys. Jos nuomone, žmonėms svarbūs ir tokie dalykai, kaip įdomus darbas, didesnė atsakomybė, nauji iššūkiai, tobulėjimo ir karjeros galimybės, gera aplinka.
Viena didžiausių emigracijos grėsmių A. Sipavičienė laiko tai, kad Lietuva pirmiausia praranda jaunimą: „Ateityje tai atsilieps tiek santuokų ir gimstamumo rodikliams, tiek darbo išteklių prieinamumui. Gali būti, kad darbo jėgos teks įsivežti iš kitų šalių“.
Čia kyla jau kita – nutautėjimo grėsmė. Užuot stačius barjerus imigracijai, verčiau reikėtų pagalvoti apie lietuvių sugrąžinimą į tėvynę.
Sugrąžinimui – vos 177 tūkst. Lt
Lietuvos politikai mėgsta emigracijos temą – ji aktuali, o išreiškus rūpestį dėl gyventojų skaičiaus ir darbo jėgos mažėjimo galima greitai sukaupti politinių dividendų.
„Abstraktus raginimas sugrįžti dar nieko nereiškia, – sako Lietuvių grįžimo į tėvynę informacijos centro direktoriaus pavaduotoja Danutė Čornij. – Grįžtančiam žmogui reikia ne kvietimo, o konkretaus pasiūlymo įsidarbinti ir apsigyventi“.
Jos manymu, lietuviams užsienyje tikrai trūksta konkrečios informacijos, kaip grįžti. „Jei žmogus turi Lietuvos pilietybę, pirmiausia jam reikia pradėti nuo darbo paieškų. Darbas yra tas inkaras, už kurio jau galima išsilaikyti. Antra problema paprastai būna būsto paieškos, vėliau – konkretūs persikraustymo rūpesčiai. Ilgėjant emigracijos istorijai vis aktualesnis tampa vaikų mokymasis“, – vardija D. Čornij.
Ji pati prieš ketverius metus grįžo iš Ukrainos, išgyvenusi ten beveik 14 metų. Atsivežė čia ir savo ukrainietį vyrą bei Ukrainoje gimusią dukrą. Pati perėjusi visus grįžimo kelius, ji dabar tvarko informacinio centro tinklalapį ir stengiasi jame suprantamai pateikti visą reikalingą informaciją. Kartą per metus centras išleidžia žinyną grįžtantiesiems.
„Kasdien mūsų tinklalapį aplanko 50–150 unikalių lankytojų, sulaukiame paklausimų elektroniniu paštu ir telefonu, į centrą užeina patys emigrantai ir jų artimieji“, – sako direktoriaus pavaduotoja.
Daugiau niekas Lietuvoje informacijos apie grįžimą neteikia. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra parengusi ir 10 tūkst. egzempliorių tiražu išleidusi knygelę „Lietuva: norintiems sugrįžti“.
Ją galima rasti ir internete, Socialinės apsaugos ir darbo bei Užsienio reikalų ministerijų tinklalapiuose. Tačiau šis leidinys panašesnis į statistinių duomenų, įstatymų ir valstybinių institucijų tinklalapių sąvadą. Paprastai pateiktos ir konkrečios informacijos jame nedaug.
Centre dirba keturi žmonės, jo metinis biudžetas yra 177 tūkst. Lt. Palyginkime – vieno turizmo informacijos centro Londone metinis biudžetas yra 460 tūkst. Lt, vieno vicemero pareigybė Vilniuje kainuoja 300 tūkst. Lt.
A. Sipavičienė pastangas susigrąžinti emigrantus vertina šiek tiek skeptiškai: „Negalima sudaryti išskirtinių sąlygų grįžtantiems, nes žmonės labai greitai supras, kad norint pasigerinti sąlygas Lietuvoje reikia išvažiuoti ir grįžti“.
Praėjusį trečiadienį buvo priimta Lietuvos ekonominės emigracijos valdymo strategija iki 2012 m. ir jos priemonių planas iki 2008 m. Įgyvendinant šią strategiją planuojama skirti ypač didelį dėmesį ryšiams su išeivija palaikyti.
Ketinama nuolat atnaujinti specialų tinklalapį, kartą per metus leisti specialų leidinį apie pokyčius Lietuvoje, kurti Lietuvos informacinius centrus užsienyje, skatinti Lietuvos televizijos transliacijas užsienyje. Kuo ilgiau bus planuojama, tuo daugiau lietuvių vis tvirčiau prisiriš prie naujosios „tėvynės“.
