Nepaisant pastarojo meto Jungtinių Valstijų „pastangų“ Irake ir Afganistane, klausimas, ar islamo tikėjimo nulemta kultūra gali palaikyti stabilų demokratinį politinį režimą, iki šiol neturi vienareikšmio atsakymo. „The Christian Science Monitor“ apžvalgininkai vilties nepraranda ir kreipia savo dėmesį į vieną iš potencialių „karštųjų taškų“ – Ukrainos Krymo regioną.
Krymo istorija – ilga ir sudėtinga, pažymėta unikalios tautos palikimu bei netikėta tragedija. XIII amžiuje į Krymo pusiasalį atsikėlę tiurkų kilmės mongolų Aukso Ordos kariai ilgainiui sukūrė savarankišką valstybę, daugelį šimtmečių kėlusią nemažai nerimo pietinių LDK, Lenkijos ir Rusijos žemių gyventojams. Totorių chanai, remiami turkų Osmanų imperijos, nuolatos rengė kruvinus karinius išpuolius, iš kurių vienas žymiausių 1506 metais baigėsi surusėjusio totorių kilmės LDK kunigaikščio Mykolo Glinskio pergale ties Klecku (dabartinės Baltarusijos Minsko srityje).
Krymo totoriai, kurių dauguma – nuosaikūs musulmonai sunitai, nepriklausomybės neteko XVIII amžiaus pabaigoje, neatlaikę kylančios Rusijos, bandžiusios prasiveržti prie Juodosios jūros, spaudimo. Didžiausia šios tautos tragedija tapo Antrasis pasaulinis karas, kurio metu Stalinas apkaltino totorius nelojalumu „Tėvynei“ ir įsakė vykdyti masinius trėmimus. Visa tauta, nepriklausomai nuo atskirų žmonių amžiaus, lyties ar socialinio statuso, buvo išblaškyta plačioje SSRS teritorijoje, daugiausia – Uzbekijoje. Daugelis totorių mirė tremtyje, o likę gyvi turėjo nemažai problemų, po 1967 metais panaikinto draudimo gyventi Kryme bandydami grįžti į naujakurių nusavintus namus.
Dabartinis Krymas – ypatingas Ukrainos regionas. Iš maždaug 2 mln. Autonominės Krymo respublikos gyventojų vos apie 12 proc. – senieji gyventojai totoriai, tuo tarpu absoliučią daugumą (58 proc.) sudaro rusai. Tik antroje vietoje – ukrainiečiai (24 proc.), kas paaiškina regione iki šiol gana stipriai juntamus atsiskyrimo nuo Ukrainos siekius. Sevastopolyje iki šiol yra įsikūrusi pagrindinė Rusijos Juodosios jūros karinio laivyno bazė.
Panašu į tai, jog Kryme yra susidariusios visos sąlygos tautinio konflikto įsisiūbavimui. Į gimtinę pamažu grįžtantys totoriai siekia atgauti kadaise turėtą nuosavybę, be to, jie susiduria ir su diskriminacija darbo srityje. Neigiamą vaidmenį suvaidino ir stačiatikių dvasininkų bandymas eskaluoti kalbas apie Rytų – Vakarų konfliktą, 2004 metų rugpjūt perspėjo RFE/RL apžvalgininkas.
2004 metų pradžioje milicijai teko šaudyti į orą virš įsismarkavusios totorių minios, bandžiusios išlaisvinti tariamai neteisėtai suimtą tautietį. Kryme ne kartą vyko totorių ir sukarintų promaskvietiškų grupuočių susirėmimai. Ypatingai padėtis pablogėjo 2006 metų rugpjūtį, kai buvo užpulta pagrindinė musulmonų šventovė, bandytas susproginti totorių savivaldos parlamento pastatas, nužudytas totorių žurnalistas.
Nepaisant neslūgstančios įtampos ir radikalių musulmonų grupuočių kvietimo į smurtą atsakyti smurtu, religiniu faktoriumi paremta tautinė nesantaika Kryme iki šiol neperžengė leistinų ribų. „The Christian Science Monitor“ apžvalgininkai šį faktą yra linkę sieti su ypatinga vietos totorių išvystyta demokratijos forma.
1991 metais Krymo totoriai sukūrė Medžlisą – tautinės savivaldos parlamentą –, pasirinkę Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus teisių deklaraciją savo politiniu modeliu, o demokratiją ir susilaikymą nuo prievartos – pagrindinėmis kuriamos politinės bendruomenės doktrinomis. Medžliso nariai netruko kreiptis į JT ir tarptautinę bendruomenę, prašydami pripažinti totorių teises. Be to, taikus totorių judėjimas netrukus susilaukė ir geranoriško Ukrainos vyriausybės pritarimo, paramos asmenims, norintiems į Krymą grįžti iš tremties. Judėjimo įkūrėjas Mustafa Džemiliovas, pats 6 mėnesių amžiaus ištremtas į Uzbekiją, sovietmečiu dalyvavęs disidentų judėjime, 1998 metais buvo tapęs Ukrainos parlamento - Aukščiausiosios Rados – nariu.
Greta Medžliso buvo sukurta ir renkama religinė institucija – Muftijatas, turinti apsaugoti bendruomenę nuo pavojingo religinio ekstremizmo plitimo. Etninio konflikto fone galvas pradėjus kelti karingesnėms musulmonų grupuotėms, Muftijatas efektyviai įsikišo ir parėmė Medžlisą, pasmerkęs islamistų propaguojamą ideologiją kaip nesuderinamą su Islamo idealu. Muftijatas vietinėse mečetėse organizuoja populiarias švietimo programas, stengiasi propaguoti toleranciją.
Medžliso sėkmės paslaptis, teigia apžvalgininkai, priklauso nuo didelio dėmesio, skiriamo deryboms, tarptautinės paramos paieškai bei taikioms protesto akcijoms. Medžlisas aktyviai trukdo nepriklausomų savigynos būrių formavimuisi, pripažindamas jų keliamą grėsmę taikių derybų procesui.
Krymo totorių pavyzdys, „The Christian Science Monitor“ teigimu, demonstruoja tai, jog etninio-religinio konflikto galima išvengti, pritaikius veiksmingas profilaktines priemones. Oficialiai pripažįstant etninių mažumų politinius siekius, įmanoma iškylančius konfliktinius klausimus spręsti taikių derybų keliu, tokiu būdu išvengiant nereikalingos prievartos. Apžvalgininkai kviečia šį receptą taikyti ir kitose konflikto zonose, visų pirma – buvusios Sovietų Sąjungos musulmonų mažumų gyvenamose teritorijose, Kurdistane bei pietinėse Filipinų salose.
Vietinių pilietinių judėjimų skatinimas ne tik padeda išlaikyti sveiką demokratiją. Tai gali pasirodyti besąs vienas geriausių kovos su tarptautiniu religiniu ekstremizmu būdų, rašo „The Christian Science Monitor“.
