Demokratija – pasikartojantis įtarimas, kad daugiau negu pusė žmonių daugiau nei pusę laiko yra teisūs.
Elwyn Brooks White, JAV rašytojas
Kas slypi už fasado?
„Rodos, Sokratas tokį šaunų palyginimą yra pasakęs: įsivaizduokite, kad jūroje siaučia audra, o laivo kapitonas, stosiantis prie šturvalo, renkamas kliaujantis ne jo sugebėjimais, o laivo keleivių balsų dauguma. Argi mes ne taip pat elgiamės? Manau, kad atsiranda iškreiptas demokratijos suvokimas. Tuoj imsime Dievą duoti į teismą už tai, kad mums reikia mirti.“
Tai ištrauka iš rašytojo Sigito Parulskio interviu. Ką daryti su mūsų demokratija, kuri, yra tokia netobula, tačiau niekas nieko geresnio sugalvoti negali? Iš tikro, klausimas ne tiek apie pačią demokratiją, kiek jos kokybę ir tai, kas slypi už fasado. Tai yra žmonių, dalyvaujančių demokratiniame procese sąmoningumą. Yra aiškus gamtos dėsnis – panašus traukia panašų. Tam, kad subręstų politikas, turi subręsti rinkėjas. Rinkėjas renka tą, kurio yra vertas pats. Šis brendimas užima laiko. Tačiau tai ne visa tiesa.
Tam, kad rinkėjas subręstų, jis turėtų pagyventi tikrosios demokratijos sąlygomis. O jos dar nėra. Net jei rinkėjas „subręstų“ demokratijos imunodeficito sąlygomis, jį jau pasitiktų (pasitinka) visagalė sistema – savotiška politinė oligopolija. Galima rinktis iš riboto skaičiaus politinio vyksmo subjektų (partijomis vadinamų), ir visos jos gana panašios, gana lengvai „susitaria“ tarpusavyje. Tuos, kurie tartis nenori, susitarusių politikų dauguma kiek beišgalėdama stumia į politikos paraštes. Todėl, ką beišrinktume, rezultatas išeina panašus.
Šiandien vis dažniau minimas klasikinis Atėnų respublikos tiesioginės demokratijos modelis. Tačiau niekas nepasako, kaip jį įgyvendinti. Senovės Atėnuose Periklio laikais buvo gal tik keletas tūkstančių rinkėjų ir visi jie (bent jau teoriškai), galėjo susirinkti vienoje vietoje ir spręsti klausimus. Tiesa nelabai įsivaizduoju, kaip tokius susirinkimus galima būtų organizuoti, kad jie netaptų chaotišku susibūrimu, matyt, kitokia elgesio kultūra tais tolimais laikais buvo diegta nuo vaikystės. Mūsuose gi, nors esame nedidelė valstybė, rinkėjų yra virš 1,2 mln. sielų. Todėl be atstovaujamosios demokratijos išsiversti būtų sunku.
Tikroji savivalda – mąstymo revoliucija
Tačiau yra sritis, kur galėtų funkcionuoti daugiau tiesioginės demokratijos – tai savivalda, kurią būtina priartinti prie žmonių, sudaryti jiems galimybę patiems tvarkytis savo namuose. Ir labai keista, kai mūsų politikai laužo ietis dėl merų statuso. Kokie jie bus – išrinkti ar paskirti susiformavusios miesto ar rajono tarybos daugumos, - absoliučiai nieko nekeičia. Tai kosmetiniai pertvarkymai, bandantys savo vyksmu pridengti „sistemos“ siekius išlaikyti valdžios svertus savo rankose.
Tačiau situaciją galėtų pakeisti renkami seniūnai. Jiems turėtų būti suteiktas atitinkamas biudžetas savo funkcijoms vykdyti. Tačiau apie tai politikai kalbėti nemėgsta, nes savivaldos lygiu atsirastų daugiau demokratijos ir sunkiau taptų „valdyti procesus ir finansinius srautus“, kaip jie sako. Tai reiškia, kad būtų mažiau landų korupcijai ir mažiau galimybių ‚susitarti“. Pas tokį seniūną galėtų ateiti vos ne kiekvienas ir išsakyti savo nusiskundimus ir pasiūlymus. Štai toks renkamas „mažasis meras“ galėtų sukelti tikrą demokratinę revoliuciją savivaldoje. Ir šis modelis šiek tiek primintų Periklio laikų Atėnų demokratiją.
Demokratijos grimasos
Turime įdomų dalyką. Formaliai turime demokratinę tvarką, tačiau turime ir savo mafijinę „sistemą“. Partijos ir jų veikėjai iš esmės yra suinteresuoti šios „sistemos“ išlikimu. Gerokai prisidirbę ir prisipildę kišenes (ar tiesiog pridarę politinių-ekonominių klaidų), jie ramiai gali pasitraukti į opoziciją, kur jų nuodėmės lyg nurašomos. Iš opozicijos tribūnos vėl ramiai kritikuoti valdančiuosius, o po kurio laiko – vėl keistis vietomis. Taip atsakingų už sprendimus nelieka, liaudžiai yra patiekiamas demokratijos surogatas. „Prašau: nuverskite iš valdžios mus, te ateina kiti. Po keturių metų mes grįšime.“ Ir taip procesas gali suktis be pabaigos ir be politikų atsakomybės. Nes šią politiko atsakomybę pagimdo ne įstatymuose užrašyti žodžiai, o įgytos savybės, kurios niekada nebūna kažkur užrašytos.
Paradoksas – tačiau kitaip yra tokiose valstybėse, kaip Baltarusija ar Rusija, gyvenančioms, kaip esame įpratę sakyti valdomos demokratijos sąlygomis. Absoliučios diktatūros ten nėra. Ir valdžia gali būti tvirta tik tada, kol turi daugumos šalies gyventojų palaikymą. Kaip bebūtų kažkam apmaudu, tačiau šių šalių vadinami nedemokratiniai vadovai tokį palaikymą turi. Tam, kad šis palaikymas neištirptų, jie turi gerokai pasistengti. Turi realiai rūpintis savo žmonėmis, vykdyti subalansuotą socialinę politiką, neskriausti pensininkų ir socialiai remtinų žmonių ir t.t. Kitaip tariant, privalo deramai pasirūpinti socialinėmis grupėmis, kurios sudaro visų rinkėjų stuburą. Kitaip režimas žlugtų. Pasitraukti į opoziciją jis tiesiog negali.
Lietuvoje gi, išeinama į opoziciją ir laukiama kitos galimybės grįžti į valdžią. Taip žmonės toliau apiplėšinėjami be jokios politinės atsakomybės, maunant jiems paskutines kelnes.
Demokratija ir jos lyderiai
Jokia demokratija negali apsieiti be lyderių. Asmenybės vaidmuo istorijoje yra nepaprastai didelis, tačiau demokratinėje visuomenėje, kaip minėta, tampa ypač svarbus realus daugumos palaikymas. Daugumos ne pagal rinkimų įstatymų nuostatas, o pagal faktą. Prisimename paskutinius rinkimus į Europarlamentą, kuriuos rinkėjai praktiškai ignoravo. Argi galima būtų sakyti, kad teisėtai pagal įstatymą išrinkti europarlamentarai turi tautos palaikymą? Jokiu būdu. Greičiau atvirkščiai.
Atgimimo mitingai pagimdė du ąžuolus – Vytautą Landsbergį ir Algirdą Brazauską. Tai buvo tikri lyderiai, kaip dabar įprasta sakyti „charizmatiški“. Labai skirtingi savo charakteriais, tačiau turintys ir bendrybių. Niekuomet, berods, nenusileisdavo iki smulkių intrigų ir niekšybių. Vienas laikė frontą kairėje, kitas – dešinėje. Dabar šiuos laikus galėtume prisiminti, kaip demokratijos „aukso amžių“.
Po jų pasirodė naujoji lyderių kartą – pasivadinę „naujosios“ politikos vardu. Vienas bandė žiūrėti į pasaulį iš dešinės, kitas taip ir neįvardino, kas jis toks. Tai jau buvo visiškai kitokia lyderių karta, greitai iššvaisčiusi didžiąją rinkėjų pasitikėjimo dalį, nevengusi intrigų ir smulkių susidorojimų su neįtikusiais. Tuomet suklestėjo klanai ir klausimų sprendimas „po kilimu“. Šalis ėmė ristis į vertybių krizės duobę.
Kaip tokio elgesio seka buvo apvalytas kelias asmenybėms, kurios neturėjo jokių politinių principų, beveik klasikiniams populistams.
Pamažu šalis atsidūrė visiškoje duobėje, chaose. Šį chaosą Leonidas Donskis yra taikliai įvardinęs megakorupcine sistema, bylojančia apie visišką teismų, slaptųjų tarnybų, dalies žiniasklaidos ir verslo struktūrų susiliejimą.
Sakoma, kad tik iš chaoso gali gimti nauja tvarka. Šiandien tautos viltys krypsta į prezidentę Dalią Grybauskaitę. Iš tikro, daugiau realių valstybės gelbėtojų lyg ir nematyti. Nebent pati tauta imtųsi veiksmų atsiimti Konstitucijoje numatytas savo suverenias teises. Kaip suprantate, tai padaryti be dar didesnio chaoso sukėlimo, o gal net kraujo praliejimo, būtų sunku. Be to, neišvengiamai grėstų rašytojo Džordo Orvelo (George Orwell) aprašytas scenarijus: vienas kiaules prie lovio pakeistų kitos, galbūt dar godesnės ir išbadėjusios, nei buvusios. O žmonėms vėl tektų liūdnai per langus stebėti valdančiųjų puotą maro metu...
Todėl esminis klausimas visada tas pats: kaip viename žmoguje suderinti politiką, už kurį žmonės balsuoja bei laivo kapitoną-profesionalą, kuris gali išvesti valstybės laivą per audras į ramesnius vandenis, užtikrinti jo keleivių saugumą?
Gal dera pasikliauti tautos vidine išmintimi ir nuolankiai priimti tuos, ateinančius mus valdyti rinkimų keliu, lyg Dievo siųstus pasiuntinius? Sistema yra išbalansuota, valdančiųjų moralė arti žlugimo ribos, naujų jėgų sistema neįsileidžia – uždaras ratas. Lietuviai kantrūs – dar palauks. Tačiau tai negali tęstis amžinai.
