„Demografiniai dividendai“ – tai proga gauti ekonominės naudos iš demografinės kaitos. Kai šalyje pradeda mažėti mirtingumas, kartu su juo krenta ir vaisingumo rodiklis, mat tėvams nebereikia turėti, tarkim, septynių vaikų, kad trys iš jų sugebėtų pasiekti darbingą amžių. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu pirmą kartą darbo jėga tampa didesnė už likusios visuomenės dalį, kurią dirbantieji turi išlaikyti. Kitaip tariant, mažėja vadinamasis „priklausomumo santykis“. Šiuo momentu gyventojai pradeda keltis dirbti į miestus, kur jų darbo jėga panaudojama efektyviau. Valstybėje atsiranda laisvė investuoti į šalies socialinę rūpybą, švietimą bei ekonomiką. Dėl to tokios valstybės ekonomika pradeda sparčiai augti. Tai vadinama „demografiniais dividendais“, o jų teikiama nauda trunka ilgai – penkis dešimtmečius ar net daugiau.
Dividendų investavimas
Problema dėl šių dividendų yra ta, kad tokia demografinė kaita įvyksta tik vieną kartą, tad svarbu iš jos gaunamą naudą gerai investuoti, sukurti palankią terpę plėstis. Pavyzdžiui, Pietų Korėja ir kiti Azijos „tigrai“ sugebėjo tą padaryti – sukūrė labai gerą švietimo sistemą. Dėl išugdytų kūrybingų darbuotojų P. Korėja toliau išlaiko savo konkurencingumą pasaulio rinkoje. Be švietimo sistemos šalims taip pat reikalinga vyriausybė, sugebanti kovoti su augančia infliacija, gera makroekonominė vadyba bei atitinkama darbo priežiūra. Kitaip šalys rizikuoja po neilgo „demografinių dividendų“ sukurto augimo įkliūti į vidutinio dydžio pajamų spąstus. Pasaulis dabar atidžiai stebi, ar pavyks sulėtėjusiai Kinijos ekonomikai išvengti šių pinklių. „Demografiniai dividendai“ padėjo Kinijai pakilti į antrą vietą tarp didžiausių pasaulio ekonomikų, bet „vieno vaiko politika“ lėmė pernelyg ankstyvą Kinijos visuomenės senėjimą. Šios šalies jėga pradės trauktis jau 2017 metais, o iki 2020-ųjų vidutinis gyventojų amžius sieks 37 metus – beveik tiek pat, kiek JAV. Kinija ne vienintelė Azijos valstybė, kuriai teks susidurti su „demografinių dividendų“ pabaiga: Singapūro darbininkų bazė mažės nuo 2018 metų, Tailandas užbaigs didinti darbo jėgą po 10 metų, nebe daug laiko turi ir Vietnamas. Tačiau po pirmųjų „demografinių dividendų“ galima gauti ir antruosius, kurie yra tvaresni ir gali tęstis neribotą laiko tarpą. Pradėjus senti visuomenei, šalys labiau rūpinasi vyresniųjų įtraukimu į darbo jėgą bei aprūpinimą lėšomis. Tai reiškia, kad yra ilginamas pensinis amžius (ką dabar daro Prancūzija ir Latvija) bei daromos investicijos, padėsiančios aprūpinti vyresniuosius pajamomis. Taip yra padidinamos visuomenės pajamos. Iš to gaunami „antrieji demografiniai dividendai“ dažnai yra didesni už pirmuosius (žr. lentelę).
Imigrantų dividendai
Šalys gali savo darbo jėgą, kartu ir ekonomiką, padidinti kitu būdu. Pavyzdžiui, įsileisti daugiau imigrantų. Nors šalių gyventojai dažnai baiminasi imigrantų antplūdžio, nes esą atvykėliai atima darbo vietas, išnaudoja socialinę šalies sistemą bei sumažina vidutinį darbo atlygį, ilgainiui nauda yra gerokai didesnė už sukuriamą laikiną žalą. Sharunas Mukandas iš Vorviko universiteto teoriškai teigia, kad jeigu pusė besivystančio pasaulio persikraustytų dirbti į turtingąsias šalis, pasaulio BVP išaugtų 30 proc. (arba 21 trln. JAV dolerių). Savo ruožtu Paulas Kleinas sako, kad visiška judėjimo laisvė padidintų pasaulio BVP net 122 proc. Netgi gerokai mažesnė, bet realesnė migracija būtų naudinga pasaulio ekonomikai. Lantas Princhettas iš Harvardo universiteto skaičiuoja, kad jei imigrantai padidintų išsivysčiusių šalių BVP bent 3 proc., jų sukuriama vertė BVP pranoktų likusių prekybos suvaržymų sukuriamą vertę, tai yra daugiau nei 1,8–2,8 proc.
Moterų jėga
Iš imigrantų naudos galėtų gauti Japonija, kuri vis dar yra labai uždara, bet viena labiausiai senstančių visuomenių, o jos gyventojų amžiaus vidurkis 2020-aisiais pasieks 49 metus. Japonija taip pat yra skatinama pasiimti visus „demografinius dividendus“ iš moterų. Viena iš mažėjančio gimstamumo naudų yra ta, kad moterys gali įsilieti į darbo rinką, bet jų užimtumas Japonijoje siekia apie 60 proc., palyginti su 80 proc. vyrų užimtumu. 70 proc. dirbančių moterų palieka darbą gimus pirmam vaikui ir tik 65 proc. aukštąjį išslavinimą turinčių moterų turį darbą. Pasak „Goldman Sachs“ analitikės Kathy Matsui, jei Japonijai pavyktų užverti tarp lyčių atsivėrusį užimtumo tarpą, Japonijos darbo jėga prasiplėstų 8,2 mln. darbininkų, o Japonijos BVP paaugtų net iki 15 proc. Strategė teigia, kad moterys ypač padėtų ekonomikai, nes jų vartojimas išlieka atsparus net susilpnėjus ekonomikai.
Dividendų naujokės
Nors šalims kaip Japonija demografinių dividendų aukso amžius jau praėjo, jį dar tik pasitinka Indija, Malaizija, Filipinai bei Indonezija, kurių darbo jėga augs metų metus. Investuotojai džiugiai žvelgia į Indiją, kur dar tik 30 proc. gyventojų persikėlė į miestus. Bet šalis dar turi taisyti švietimo sistemą. Kita vertus, Indijai pavyko įskiepyti antreprenerystės dvasią savo šalyje. Tai padaryti padėjo informacinės technologijos, kurios ypač gajos besivystančiose valstybėse, neturinčiose didelių senamadiško verslo struktūrų. Tačiau tuo, pavyzdžiui, negali pasinaudoti Lotynų Amerikos šalys, kur didelė dalis jaunimo veikia šešėlinėje ekonomikoje. Kalbant apie Afriką, jos dar tik laukia didžioji „demografinių dividendų“ nauda, kuri turėtų būti juntama šiame amžiuje. Kai kas siūlo, kad bankininkai galėtų padidinti savo investicijas Afrikoje ir taip sumažinti šių šalių gyventojų skaičiaus augimą. Pasak tyrimų, jei Nigerijoje vienai moteriai vidutiniškai tektų vienu vaiku mažiau, šalies BVP per 20 metų išaugtų 13 proc.
FAKTAI: dividendai ir atskirtis
Nors „demografiniai dividendai“ pakelia ekonomiką, jie nebūtinai sumažina netolygų pajamų pasiskirstymą
Kaip rodo tyrimai, vidutiniškai turtingose šeimose vaikų skaičius mažėja 50 proc. daugiau nei nepasiturinčių
Pasak Pasaulio banko, iki 2030 m. du trečdaliai mažas ir vidutines pajamas gaunančių šalių pajus atskirties augimą, 80 proc. šių atvejų lems demografinė kaita
Tarp 1994–2005 m. Dramblio Kaulo Krante priklausomumo lygis tarp turtingųjų krito – 32 proc., o tarp nepasiturinčių – 13 proc.
