Inga Kontrimavičiūtė
Jau neilgai liko laukti atsakymo į dideles aistras kurstantį klausimą, ar vyks referendumas, atversiantis arba užtrenksiantis vartus Lietuvoje žemės nusižiūrėjusiems užsieniečiams.
Vyriausioji rinkimų komisija kitą savaitę baigs tikrinti paskutinius referendumo iniciatorių surinktus ir jau du kartus patikslintus parašus. Jei jiems bus pavykę surinkti 300 tūkst. parašų, Seimui beliks paskelbti referendumo datą.
Nors ir paskui plūgą traukiantį bėrį, bet – savo žemėje. Referendumą dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams iniciatoriai sako, kad Lietuvos teritorija – ne prekė, kad būtų parduodama.
Pasak Lietuvos žemės savininkų sąjungos pirmininko Gintaro Nagulevičiaus, dalis sąjungos narių pasisako už laisvą pardavimą, kai kurie jam nepritaria, bet dauguma neplanuoja pulti savo turto pardavinėti užsieniečiams.
„Sąjungos nariai yra tik Lietuvos piliečiai, privatūs asmenys. Tad deklaratyvi idėja Konstitucijoje, kad žemėpriklausytų tik Lietuvos piliečiams, mums būtų prie širdies“, – „Sekundei“ teigė G. Nagulevičius.
Tačiau, anot jo, bet koks sprendimas dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams didelės įtakos neturėtų, nes jie jau seniai, pasinaudodami įstatymo spragomis, per trečiuosius asmenis perka sklypus Lietuvoje.
Ar panaikinus apribojimus, užsieniečiai masiškai užplūstų su komerciniais pasiūlymais Lietuvos žemvaldžius? G. Nagulevičiaus nuomone, taip, bet europiečius domintų tikrai ne visi sklypai.
„Užsieniečiui būtų patrauklūs 500–1000 hektarų vientisi plotai, gal atsirastų norinčiųjų juos įsigyti medžioklei, nes Lietuva – gražus kraštas. Bet dešimties hektarų sklypai įdomūs tik mūsų pačių ūkininkams“, – įsitikinęs sąjungos pirmininkas.
Kainą sukėlė patys lietuviai
Kol Lietuva, pasidalijusi į stovyklas, diskutuoja dėl užsieniečių, žemės rinką išjudino patys lietuviai. Gruodį gerokai padaugėjo žemės pardavimo sandorių. G. Nagulevičius neabejoja, kad tai susiję su žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymu, kuris įsigaliojo šių metų sausį.
Pagal jį bendras iš valstybės vieno savininko įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas neturi būti didesnis kaip 300 hektarų, o bendras visiems susijusiems asmenims priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties plotas negali būti didesnis kaip 500 ha. Iki šių metų buvo leidžiama vienam asmeniui įsigyti iki 500 ha žemės ūkio paskirties žemės, tačiau toks asmuo galėjo steigti įmones ir per kiekvieną iš jų įsigyti dar po 500 ha, taip pat žemę galėjo pirkti jo šeimos nariai.
Sugriežtinto įstatymo įsigaliojimo išvakarėse žemės kaina pasiekė iki šiol neregėtas aukštumas. Už hektarą apie 50 balų derlingumo žemės gruodį pirkėjai sutiko mokėti ir 18 tūkst. Lt.
„Negalima pasakyti, kokia kaina turėtų būti, nes ją formuoja rinka. Bet ir pačios ekonominės krizės laikais 10 ha ploto žemės hektaras turi kainuoti ne mažiau kaip 10 tūkst. litų“, – mano G. Nagulevičius.
Kadangi šiuo metu siūlančiųjų parduoti žemę gerokai mažiau nei norinčiųjų pirkti, jis prognozuoja, kad kaina tikrai neturėtų nukristi mažiau nei 10 tūkst. Lt už ha. Sąjungos pirmininkas mano, kad augalininkyste besiverčiančiam ūkiui ši investicija atsipirktų per keletą metų, taigi nesunkiai prieinama.
„Vieno hektaro derlingumas siekia maždaug devynias tonas. Už vieną gaunant 500 Lt, pajamos būtų 4500 Lt. Tarkim, pusė padengia išlaidas, taigi pelno lieka 2–3 tūkst. Lt už ha. Per 3–4 metus ūkininkui tikrai įmanoma susigrąžinti už hektarą sumokėtus 10 tūkst. Lt. O vien gaudamas Europos Sąjungos išmokas jis investicijas padengtų per penkiolika metų“, – suskaičiavo G. Nagulevičius.
Apleistų plotų mažėja
Referendumo priešininkai motyvuoja, kad geriau žemę parduoti užsieniečiams nei palikti ją dirvonuoti daug metų nenaudojamą. Tačiau per pastaruosius penkerius metus apleistos žemės plotų sparčiai mažėja.
Nacionalinės žemės tarnybos duomenimis, Lietuvoje gali būti apie 3 mln. ha dirbamos žemės. Šiuo metu deklaruotos – apie 2,8 mln. ha. Taigi krūmokšniais bebaigiančių apaugti dirvonų Lietuvoje galėtų būti apie 200 tūkst. ha. G. Nagulevičiaus nuomone, tai nėra daug – 2008-aisiais tokių neprižiūrimų plotų buvo maždaug tris kartus daugiau.
Žemės savininkų sąjungos pirmininkas nesutinka, kad apsileidę lietuviai laukia turtingų užsieniečių. Anot jo, dėl dirvonuojančių laukų kaltę turėtų prisiimti ir pati valstybė, mat dalis tokios žemės negrąžinta savininkams.
Tačiau ir ją atsiėmusiųjų nemažas būrys dingęs kaip į vandenį. Valstybinė mokesčių inspekcija nesuranda maždaug 900 savininkų, nemokančių privalomo žemės mokesčio.
Vis dėlto, G. Nagulevičiaus nuomone, didžiausia bėda ne išvykusieji iš Lietuvos ir čia likimo valiai palikusieji savąjį turtą.
„Problema – nedirbami nederlingos žemės plotai, kur žemdirbyste užsiimti nenaudinga, o gyvulininkystė Lietuvoje iš viso nepatraukli, nes reikalauja didžiulių investicijų, sugrįšiančių gal tik po trejų metų. Ūkininkui tai didelė našta“, – sako sąjungos pirmininkas.
Ūkininkai bijo nelygios konkurencijos
Už hektarą dirbamos žemės 10 tūkst. Lt – dar įkandama, bet kaina kyla neadekvačiai ūkininko pajamoms. Taip mano Panevėžio rajono Krekenavos seniūnijoje 600 ha ūkį valdantis Rimas Kasčionis.
Jis pasirašė, kad įvyktų referendumas, ir jame palaikys draudimą Lietuvos žemės rinką atverti užsieniečiams. Ūkininko nuomone, panaikintas draudimas sužlugdytų konkuruoti su europiečiais nepajėgius Lietuvos žemdirbius: sumenktų galimybės plėsti ūkius.
„Lietuvos ūkininkui ES išmokos siekia 120 eurų už hektarą, o ES vidurkis – apie 250 eurų. Yra valstybių, kur ūkininkams mokama ir 300–400 eurų. Kai tokia nelygybė, kaip galime užsieniečiams parduoti savo svarbiausią darbo priemonę?“ – mano R. Kasčionis.
Anot jo, Lietuvos ūkininkai ir dabar pirktų žemių, tačiau net ir mažų sklypų savininkai jau dešimt metų laukia turtingų užsieniečių.
Kad žemės rinka būtų atverta europiečiams, neprieštarauja rajono meras Povilas Žagunis. Jis įsitikinęs: kaip tvarkytis su savo nuosavybe, turi būti palikta nuspręsti pačiam žemės savininkui.
„Jei Europos Sąjungoje apsigyvenome, tai ir gyvenkime jos lygiu. Kas nenorės, neparduos užsieniečiams, kas norės – parduos. Svarbiausia nustatyti saugiklius, kad nepirktų bet kas ir neaiškiems tikslams“, – palikti pasirinkimo teisę siūlo meras.
Tokius saugiklius turinti Estija žemę užsieniečiams parduoda nuo 2011-ųjų, bet pirkėjų antplūdžio nesulaukė.
Užsienietis Estijoje gali lengvai nusipirkti ne daugiau nei 10 ha žemės ūkio paskirties žemės. Norintieji daugiau turi įrodyti vietos valdžiai, kad tikrai versis žemdirbyste. Skelbiama, kad užsieniečių Estijoje valdomos dirbamos žemės yra vos daugiau nei procentas.
Maišto dėl žemės pardavimo užsieniečiams nekelia ir latviai. Kaimynai tik svarsto, kokius sugalvoti saugiklius, kad Latvijos žemė neatsidurtų spekuliantų rankose. Planuojama, kad nuo gegužės šalyje kaimynėje žemės galės įsigyti užsieniečiai, įrodę esantys žemdirbiai, tai yra mažiausiai trejus metus besiverčiantys iš žemės ūkio.
Už kiek parduotumėt namus?
Viena iš aktyviausių referendumo iniciatorių, buvusi emigrantė, į Panevėžį sugrįžusi Elona Stasiūnaitė skaičiuoja, kad nuo rugpjūčio pabaigos parašus rinko apie 3000 savanorių Lietuvoje ir emigracijoje.
„Visi mano, kad tai buvo organizuotas, koordinuotas procesas. O iš tiesų viskas vyko chaotiškai. Parašus rinko ne tik užsiregistravę savanoriai, bet ir jų draugai, kaimynai“, – teigia E. Stasiūnaitė.
Anot jos, parašai surinkti tam, kad būtų ištaisyta klaida – visa tauta galėtų nuspręsti, kam priklausys valstybės teritorija. Konstitucijos pataisą, suteikiančią galimybė parduoti žemę užsieniečiams, 2003-iaisiais priėmė Seimas.
„Parašai surinkti ne tam, kad būtų uždrausta arba leista žemę parduoti užsieniečiams, o kad tauta pati pareikštų savo poziciją“, – tvirtina E. Stasiūnaitė.
Jos pačios pozicija aiški: Lietuvos žemė turi priklausyti tik jos piliečiams.
„Už kiek parduotumėte savo namus, kuriuos palikote vaikams ir anūkams?“ – argumentą pateikia Elona. Anot parašų dėl referendumo rinkėjos, jos planas, kad Lietuva dar gyvuotų ne šimtą metų, o minėtų ir antrąjį tūkstantmetį. Jos nuomone, esminis dalykas išlaikyti valstybę – jos teritorija.
„Nėra nė vienos tautos, kuri nekovotų už savo gyvenamąjį plotą. Romai neturi savo žemės, todėl keliauja po pasaulį. Ar lietuvių irgi toks planas?“ – palygino E. Stasiūnaitė.
Europa – ne pavyzdys
Europos Sąjungos valstybėmis, seniai jau atvėrusiomis savo žemės rinką užsieniečiams, E. Stasiūnaitės nuomone, Lietuvai nederėtų sekti. Anot jos, Vokietijoje nevyriausybinės organizacijos pradėjo judėjimus dėl įvairių, su jų nuomone nesutampančių ES direktyvų, tarp jų – ir dėl žemės pardavimo.
„Ar Lietuva tokia akla, kad nemato, kas vyksta ES? Ar mes turime elgtis taip, kaip vokiečiai ar rusai? Lietuva yra maža, daug lietuvių išvažiavo ir šiandien nebėra kas gina valstybės teritoriją. Mano pareiga ją apginti. Teritorija nėra prekė, nėra kūryba. Daugiau žemės nebus sukurta“, – E. Stasiūnaitė agituoja balsuoti prieš žemės pardavimą ne Lietuvos piliečiams.
Kad parašų rinkėjų darbas nenueitų veltui, reikia, jog į referendumą savo nuomonę pareikšti ateitų 1,25 mln. žmonių. Referendumo iniciatoriai tikslą pasiektų, jei mažiausiai 800 tūkst., tai yra 66 proc., atėjusiųjų pasisakytų už draudimą parduoti žemę užsieniečiams..
„Jei tauta pasakys ne, mūsų darbas bus atliktas tik tam, kad išsiaiškintume tautos valią. Jei pasisakys taip – valio, tokių kaip mes dauguma“, – sako E. Stasiūnaitė.
