Pasak Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos pirmininko profesoriaus dr. Artūro Stimbirio, triušius auginti nėra paprasta, tam reikia turėti žinių ir patirties.
Sumažino augintinių skaičių
Ukmergės mieste gyvenantis Vladas Bražinskas triušininkyste užsiima du dešimtmečius. Iš pradžių jis laikė per 50 triušių – tuo metu didelę paklausą turėjo išdirbti kailiukai. Dabar V. Bražinskas laiko tik kelias triušių šeimas. „Anksčiau tinkamai paruoštus triušių kailius atiduodavau į supirkimo punktus. Iš jų siūdavo paltus, liemenes, kepures, kitus gaminius. Dabar kailiai niekam nereikalingi – juos paprasčiausiai išmetu“, – sakė ukmergiškis.
Pasak jo, triušius jis laiko tik savo reikmėms, nes šeimos nariai itin mėgsta delikatesinę triušieną. „Kai kurie žmonės augina triušius dėl sveikos mėsos, nes ją rekomenduoja valgyti gydytojai. Kiti dalį šviežios skerdienos parduoda ir tokiu būdu užsidirba kelis litus“, – sakė triušių augintojas.
Švelniakailiams reikia skirti ypatingą dėmesį
V. Bražinsko augintiniai – Kalifornijos ir Belgijos milžinai – nėra grynaveisliai. Ukmergiškis pasirinko triušius mišrūnus todėl, kad jie atsparesni ligoms. V. Bražinskas juos vakcinuoja du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Pašnekovas triušių augintojams, nenorintiems patirti nuostolių, patarė ne tik laiku paskiepyti triušius, bet ir nuolat rūpintis narvelių švara. „Nusipirkus naujų augintinių, būtina narvą ne tik gerai išvalyti, bet ir jį dezinfekuoti. Tam naudoju negesintas kalkes. Tik atlikus reikiamą dezinfekciją triušius galima apsaugoti nuo ligų“, – pabrėžė V. Bražinskas.
Narvelius švelniakailiams ukmergiškis visada konstruoja pats.
„Belgijos milžinus auginu 70 cm aukščio erdviuose narvuose. Kalifornijos veislės triušiams sukonstravau žemesnius – 50 cm aukščio“, – sakė V. Bražinskas. Ukmergiškis pridūrė, kad triušiams ypač kenkia drėgmė ir skersvėjai. Todėl prieš parenkant tinkamą vietą narvams būtina į visa tai atsižvelgti. Augintinius V. Bražinskas šeria 3 kartus per dieną ir tik kokybišku pašaru. Ilgaausiams duoda grūdų, virtų bulvių su miltais, pradžiūvusios žolės, kombinuotųjų pašarų. Dažnai gyvūnėlius palepina ir kitais skanėstais: morkomis, kopūstais, runkeliais, džiovinta duona. Kartais triušiams duoda pagraužti specialiai jiems surištų ąžuolinių ir beržinių šakelių, kurios jiems labai patinka.
Žmonės domisi triušių auginimu
Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos pirmininkas profesorius dr. A. Stimbirys minėjo, kad draugija vienija daugiau nei 100 narių. Tačiau konsultuotis ateina ne tik draugijos nariai, sunkmečiu pradėta kur kas labiau domėtis triušių auginimu. „Žmones neretai suvilioja reklama, kad triušių auginimas – itin pelningas verslas. Tačiau kartais jie, pradėję auginti šiuos gyvūnus, greitai nusivilia. Juk triušius prižiūrėti nėra paprasta, tam reikia turėti tam tikrų žinių ir patirties“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė profesorius A. Stimbirys. Jis pabrėžė, kad kartais triušius auginti ryžtasi žmonės, norintys užsidirbti daug pinigų, tačiau niekada gyvenime neauginę šių gyvūnų. „Visada rekomenduoju pradėti nuo kelių triušių ir pažiūrėti, ar ši veikla tikrai patiks. Tik įgijus patirties galima didinti augintinių skaičių“, – patarė profesorius.
Nedidelius skerdienos kiekius nesunku realizuoti
A. Stimbirys papasakojo, kad draugijoje itin daug diskutuojama triušių šėrimo klausimais. Ilgaausių augintojams patariama naudoti ne tik kombinuotuosius pašarus, bet nepamiršti ir ląstelienos.
Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos pirmininkas pabrėžė, kad draugijos nariams aktualus ir skerdienos realizavimo klausimas. „Mažų ūkių savininkai triušieną nesunkiai realizuoja ūkininkų turgeliuose, turguje. Mėsos kaina svyruoja nuo 20–35 Lt už kilogramą“, – sakė profesorius. Didelė problema, su kuria susiduria triušių augintojai, – kailių pardavimas. Pastaruoju metu jie superkami tik po 1 Lt. „Itin vertinami trumpaplaukių reksų kailiai, tačiau jie superkami ne Lietuvoje. Didelę paklausą šie kailiukai turi Kopenhagoje, Helsinkyje – čia vyksta minėtos veislės triušių kailių aukcionai, už juos mokami dideli pinigai. Reikia tik kailiukus tinkamai išdirbti“, – pridūrė profesorius A. Stimbirys.
Mokslininkų pagalbos neprašo
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Gyvulininkystės instituto Gyvūnų genetikos ir veisimo skyriaus mokslo darbuotoja dr. Daiva Ribikauskienė patvirtino, kad triušininkystė Lietuvoje niekada nebuvo išvystyta. Šių gyvūnų augintojai negali pasiūlyti didesnio mėsos kiekio.
„Žemaitijos triušių augintojai bandė vežti skerdieną į Lietuvos didžiuosius prekybos centrus. Per mėnesį jie privalėjo pristatyti 3 t triušienos. Deja, jiems to įgyvendinti nepavyko. Todėl mūsų parduotuvėse prekiaujama užsienietiška triušiena“, – sakė mokslininkė.
Triušių augintojai rinkdavosi Kalifornijos, Burgundijos veislių triušius, išsiskiriančius didele mėsos išeiga ir geru skoniu. Pastaraisiais metais veisliniai triušiai gerokai pabrango – vienetas kainuoja daugiau nei 100 Lt. Tai paskatino žmones auginti pigesnius triušius mišrūnus. Beje, veislinius triušius dažnai išguldo ir miksomatozė, o triušių mišrūnų imuninė sistema yra stipresnė. Mokslininkė pabrėžė, kad triušių augintojai dažnai patys mėgsta eksperimentuoti, kryžminti gyvūnus.
„Triušių augintojai mokslininkų pagalbos neprašo, o patys apie šiuos gyvūnus neturi pakankamai informacijos, todėl ne viską atlieka sklandžiai. Prieš kelerius metus verslininkai buvo itin pamėgę Igorio Michailovo triušių auginimo technologiją, kuri nepasiteisino dėl netinkamos metodikos“, – sakė mokslininkė.
J. Žurauskienė
