Lietuvos Respublikos Seimui
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijai
Kopija – Lietuvos Respublikos Prezidentui Valdui Adamkui
Žvėryno bendruomenės, M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo, Pilaitės bendruomenės, Lietuvos Respublikos jūrinės istorijos ir kultūros klubo “Budys”, Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos, Lietuvos Žaliųjų judėjimo, Vilniaus nepriklausomų bendruomenių asociacijos, Kuršių Nerijos mylėtojų draugijos, neformalios Klaipėdos miestiečių iniciatyvinės grupės, neformalaus judėjimo “už Lietuvą be kabučių”
PROTESTAS
2007.03.19
Valstybinė kultūros paveldo komisija (toliau – Komisija) yra Seimo, Prezidento ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja kultūros paveldo valstybinės politikos ir jos įgyvendinimo klausimais (1). Komisijos uždaviniai yra ne tik formuoti kultūros paveldo apsaugos politiką bei strategiją, bet ir vertinti už šią apsaugą atsakingų valdžios institucijų veiklą (2). Akivaizdu, kad valstybės eksperto autoritetas ir veiklos skaidrumas neturi kelti abejonių nei visuomenei, nei aukščiausioms valstybės institucijoms. Komisija turi būti ypač kvalifikuota paveldo apsaugos srityje, spręsti objektyviai ir nešališkai, neturėti jokių interesų konfliktų ir veikti skaidriai. Ji turi būti verta Lietuvos visuomenės pasitikėjimo - tai ypač svarbu, žinant vis blogėjančią Lietuvos kultūros paveldo būklę ir dabartinės mūsų paveldosaugos ydas. Ši sistema yra iš esmės neskaidri, nes joje nėra įgyvendintas nepriklausomos ekspertizės principas ir tarnautojų atsakomybė už sprendimus, padariusius žalą valstybės kultūros paveldui. Bendrame mūsų paveldosaugos kontekste Komisija dėl savo nepriklausomumo kartais tampa vienintele institucija, kuri atvirai įvardija grėsmes paveldui ir paremia visuomenės pastangas kovoti dėl jo išsaugojimo (3). Tačiau akivaizdu ir tai, kad į moralinį autoritetą pretenduojanti Komisija serga tomis pačiomis ligomis, kurios būdingos visai sistemai – todėl jos sprendimai ne visuomet būna principingi (4).
Šiuo metu yra formuojama naujos sudėties Komisija. Pagal įstatymą ją sudaro 12 narių: 2 skiria Prezidentas, po 4 – Seimas ir Vyriausybė, o dar 2 renka visuomeninės organizacijos, kurių veikla yra susijusi su kultūros paveldo paieška, saugojimu ir propagavimu.
Esame sunerimę, kad būsimosios Komisijos veikla nebus pakankamai skaidri ir principinga, nes:
* didelių abejonių kelia kai kurių į ją skirtų asmenų profesinė reputacija
* į ją skirti specialistai, kurių profesinė veikla ar einamos pareigos ateityje akivaizdžiai lems interesų konfliktą
* nuo Komisijos rinkimų nušalintos visuomeninės organizacijos, kurios konkrečiais darbais įrodė savo gebėjimą veikti saugant kultūros paveldą
* Komisijos rinkimuose nuo visuomeninių organizacijų dalyvauja asmenys, savo veikla padarę žalą paveldo vertybėms
Dėl Komisijos narių profesinės reputacijos
Mums nesuprantamas Vyriausybės pasirinkimas skirti į Komisiją J. Glemžą. Ši kandidatūra kelia didelių abejonių ir dėl praeities, ir dėl dabarties darbų. Apie sovietmetį skaitome žymaus menotyrininko, Lietuvos kultūros tyrinėtojo Vlado Drėmos laiškuose Stanislawui Lorentzui: “Maskvos patarėjų, naikinusių Vilniaus paminklus, rolę perėmė Paminklų apsaugos tarnybos prie Kultūros ministerijos viršininkas, ypač uolus Maskvos liokajus J. Glemža. Jo pirmutinis darbas buvo išsprogdinti visas Vilniaus Kalvarijų koplyčias ir stotis, Jonušo Radvilos rūmų šiaurės vakarų paviljoną Vilniaus gatvėje, kur buvo aukšta protestantų koplyčia su bokšteliu viršuje... Prie Glemžos nuopelnų priklauso visiškas interjerų sunaikinimas Vizičių, Misionierių, Augustinų, Šv. Jokūbo ir Pilypo, Šv. Teresės bažnyčiose, po gaisro žuvę Bžostovskių rūmai Pavlove ir daug panašių rūmų provincijoje. Visa tai buvo padaryta Maskvos įsakymu pernelyg uolių “lietuviškos” tarybų valdžios valdininkų rankomis” (5).
Nepriklausomos Lietuvos laikais dėl paveldui žalingos J. Glemžos veiklos ne kartą protestavo visuomeninės organizacijos. 2005 m. jos kreipėsi į Seimo Švietimo, kultūros ir mokslo komitetą, prašydamos netvirtinti J. Glemžos paskyrimo eiti Komisijos pirmininko pareigas. Šiame rašte (6) buvo aiškiai nurodytos sąmoningai jo padarytos klaidos, leidusios naikinti Vilniaus senamiestį ir jo apsaugos zoną. Būdamas Komisijos pirmininku, J. Glemža pasižymėjo paveldo požiūriu itin ydingais sprendimais. Jis pritarė aukštybinio pastato statybai adresu Savanorių 1. Daugelis urbanistų, architektų ir paveldo specialistų šį pastatą vieningai vertina kaip ypač grubią invaziją į istorinį miestovaizdį – žvelgiant nuo Vilniaus kalvų, šis dangoraižis tapo dominuojančiu istorinės panoramos statiniu. J. Glemža vienašališkai priėmė sprendimą sumažinti senamiesčio apsaugos zoną. Tai sužinojusi Komisija skubiai sušaukė specialų posėdį, kuriame šis sprendimas buvo atšauktas. Į viešumą šis skandalingas faktas neiškilo, tačiau jį paliudyti gali visuomeninių organizacijų atstovai. Be to, neseniai patvirtintame Vilniaus miesto bendrajame plane iki 2015 m. vis dėlto liko J. Glemžos „ištaisyta“ Senamiesčio apsaugos zona.
Komisijos pirmininko J. Glemžos dalyvavimas rengiant Vilniaus miesto bendrąjį planą iki 2015 m. yra akivaizdžiausias interesų konfliktas dabartinėje Komisijoje. Jis buvo šio plano Paveldosauginės dalies temos vadovas – t.y., administravo šios dalies rengimą. Plane įtvirtinta daug nepalankių Vilniaus paveldui sprendinių – visai nesaugomas kultūrinis kraštovaizdis, užstatymo sutankinimas numatytas net saugomose teritorijose. Įteisinti sprendiniai, kurie darys neigiamą poveikį Pasaulio paveldo objektui – Vilniaus senamiesčiui: tramvajaus linija per Senamiestį (neigiamą jos poveikį neseniai savo išvadoje nurodė ICOMOS Lietuvos nacionalinis komitetas), esminis Senamiesčio apsaugos zonos sumažinimas. Visuomenė protestavo dėl bendrojo plano, tačiau Komisijos pozicija liko neaiški – ji svarstė šį strateginį dokumentą, bet galutinio vertinimo nepateikė. Esame įsitikinę, kad taip atsitiko dėl interesų konflikto - Komisijai pristigo valios principingai įvertinti savo pirmininko darbą, atliktą Vilniaus savivaldybės užsakymu. Pažymėtina, kad 1998–2005 m. J. Glemža buvo ir Vilniaus bendrojo plano paminklosaugos temos vadovas. Kadangi bendrųjų planų rengimą organizuoja ir finansuoja Vilniaus m. savivaldybė, Komisijos pirmininkas, vadovaudamas tokiems Savivaldybės apmokamiems darbams, supainioja viešus ir privačius interesus, ir nevykdo jam priklausančios savivaldybės darbo eksperto funkcijos.
Dėl šių ir kitų faktų manome, kad J. Glemža nėra tinkamas dirbti institucijoje, kurios reputacija turi būti itin skaidri, o vertinimų objektyvumui netrukdyti interesų konfliktai.
Dėl Seimo ir Vyriausybės siūlomų Komisijos narių interesų konfliktų
Manome, kad du Seimo ir Vyriausybės į Komisiją siūlomi nariai negalėtų atlikti šios institucijos uždavinių dėl neabejotino interesų konflikto. Jis kiltų, jeigu komisijos nariais taptų Seimo siūloma Lietuvos jūrų muziejaus direktorė O. Žalienė ir Vyriausybės siūlomas Valstybinio Kernavės istorijos ir archeologijos muziejaus-rezervato direktorius S. Vadišius. Jie abu vadovauja muziejams, kurie turi respublikinį statusą ir yra tiesiogiai pavaldūs Kultūros ministerijai. Pagal įstatymus Kultūros ministras yra atsakingas už Lietuvos kultūros paveldo apsaugą, o tarp Komisijos uždavinių – pareiga kontroliuoti ir vertinti Kultūros ministerijos veiklą. Todėl būdami Komisijos nariais abu muziejų direktoriai turėtų vertinti ir kritikuoti tiesioginio savo vadovo – kultūros ministro – veiklą. Kyla natūralus klausimas, ar išdrįs minėti pareigūnai principingai atlikti šią savo pareigą? Šie ar kiti Kultūros ministerijai pavaldžių įstaigų tarnautojai galėtų būti paskirti Komisijos nariais tik tuo atveju, jei kadencijos laikui atsisakytų einamų pareigų. Priešingu atveju kiltų interesų konfliktas, kuris padarytų Komisijos veiklą visiškai neskaidrią - juk akivaizdu, kad ekspertas turi būti bešališkas, negali ekspertuoti savo paties interesų, taip pat negali būti savo viršininko ekspertu.
Dėl Komisijos narių profesinės kvalifikacijos
Paveldo apsauga yra profesinė veikla, reikalaujanti specialių žinių, kurių paprastai neturi, tarkime, istorikas, archeologas arba geografas. Nors didžiąją dalį kultūros paveldo sudaro dailės, architektūros ir urbanistikos paveldas, dėl nesuprantamų priežasčių tarp Komisijos narių iki šiol nebuvo nė vieno dailėtyrininko (dailės ir architektūros istoriko) – tuo tarpu tarptautiniu mastu jie sudaro 80–90 procentų visų paveldosaugos specialistų. Jau kelerius metus dėl tokio profesijos ignoravimo protestuoja Lietuvos dailės istorikų draugija, kuri kreipiasi dėl to į visas aukščiausias šalies valdžios institucijas. Tačiau ir dabar tarp siūlomų Komisijos narių dailėtyrininkų nėra.
Kita vertus, Seimas ir Vyriausybė į narius siūlo du muziejininkus, nors muziejininkystė ir paveldo apsauga yra skirtingos profesinės veiklos sritys, kurias Lietuvoje reglamentuoja ir skirtingi įstatymai. Komisija yra įsteigta LR įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo“, atskaitinga Seimui ir neturi jokių įgaliojimų kontroliuoti muziejus. Muziejų veiklą reglamentuoja LR Muziejų įstatymas, o kontroliuoja ir koordinuoja pagal šį įstatymą Kultūros ministro sudaryta Muziejų taryba, atliekanti eksperto ir konsultanto funkcijas sprendžiant muziejų politikos formavimo ir įgyvendinimo klausimus. Todėl kyla abejonių ir dėl muziejų direktorių (arba apskritai muziejininkų) paskyrimo Komisijos nariais teisėtumo.
Dėl tendencingos Komisijos rinkimuose galinčių dalyvauti visuomeninių organizacijų atrankos:
1. Nušalintos paveldą aktyviai puoselėjančios organizacijos
Dviejų Komisijos narių rinkimus nuo visuomeninių organizacijų yra patikėta rengti Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui (toliau – Komitetas). Surinkęs paraiškas – įstatus, dvejų pastarųjų metų veiklos ataskaitas bei kitus dokumentus – Komitetas neseniai paskelbė sprendimą, kurios organizacijos yra vertos dalyvauti rinkimuose. Mus stebina šios atrankos kriterijai – nes nuo rinkimų nušalinta nemažai organizacijų, kurios itin aktyviai dirba paveldo apsaugos srityje. Pretekstas tokiam sprendimui formalus – tačiau visai neatsižvelgta į realią organizacijų veiklą.
Ypač skaudu dėl Žvėryno bendruomenės ir M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo. Žvėryno bendruomenė nuolat – net ir teismuose – kovoja dėl reikšmingų paveldo objektų (tokių kaip Žvėryno istorinis kraštovaizdis, medinė architektūra, XVI–XVIII a. vandens malūnas) išsaugojimo, leidžia leidinius ir organizuoja parodas, populiarinančias paveldą. Ji daug prisidėjo, kad nebūtų patvirtintas skandalingai pagarsėjęs Vilniaus senamiesčio detalusis planas, kurį neigiamai įvertino ir tarptautiniai ekspertai, taip pat protestavo prieš paveldo požiūriu ydingą Vilniaus miesto bendrąjį planą iki 2015 m. Visa tai Žvėryno bendruomenė nurodė savo veiklos ataskaitoje. Tačiau Komitetui nėra akivaizdu, kad ji rūpinasi paveldo apsauga. Pretekstas ją nušalinti nuo rinkimų - tai, kad jos įstatuose esą „nėra nurodyta, jog organizacijos veikla susijusi su paveldo paieška, saugojimu ir propagavimu“. Tačiau šiuose įstatuose parašyta, kad bendruomenė „rūpinasi Žvėryno savitumo išsaugojimu“. Turint bent šiek tiek geros valios, šį sakinį tikrai galima suprasti kaip įsipareigojimą rūpintis paveldu – jeigu nenorima matyti tai liudijančių darbų.
Panašiai Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas pasielgė ir su M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondu. Jis nušalintas nuo rinkimų todėl, kad yra įregistruotas „kaip paramos fondas, o ne kaip visuomeninė organizacija“. Konkretūs darbai Komitetui netapo įrodymu, kad M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas yra vertas dalyvauti rinkimuose.
Dėl panašių priežasčių neleista dalyvauti Visuomeninei plėtros komisijai prie Vilniaus savivaldybės (nors prieš ketverius metus Komitetas, remdamasis tais pačiais rinkimų nuostatais, jai dalyvauti leido), Visuomeninei aplinkos komisijai ir kai kurioms kitoms visuomeninėms organizacijoms.
Iš Seimo tribūnos šiandien garsiai deklaruojamas rūpestis pilietinės visuomenės ugdymu. Esame įsitikinę, kad Komiteto užduotis - ne slopinti, o skatinti paveldo apsaugai ypač svarbias visuomenės iniciatyvas. Todėl veiklūs visuomenės judėjimai neturi būti nušalinti nuo paveldosaugos procesų.
2. Rinkimuose nuo visuomeninių organizacijų dalyvauja asmenys, kurių veikla yra padariusi žalą kultūros paveldui
Mus stebina, kad Komitetas tendencingai „atsijojo“ visuomenines organizacijas, aktyviai veikiančias paveldosaugos srityje, tačiau paliko tokias, kur galimas interesų konfliktas. Pavyzdžiui – Savivaldybių muziejų direktorių (kurie tiesiogiai atskaitingi savivaldybėms) asociaciją bei Architektų sąjungą, kuri sistemingai pasisako prieš paveldo apsaugą. Architektų sąjungos rinkėjų sąrašuose – I. Kliobavičiūtė ir K. Pempė. I. Kliobavičiūtė rengė paminklotvarkos sąlygas tramvajaus specialiajam planui, kuriame numatyta linija per Senamiestį. Taip pat – teisiniu ir paveldosaugos požiūriu abejotiną Vilniaus senamiesčio reglamentą bei minėtą Vilniaus senamiesčio detalųjį planą, kuris buvo vadinamas tiesiog „Senamiesčio sunaikinimo detaliuoju planu“. Ji parengė ir paminklotvarkos sąlygas „Svečių namų-Piligrimų viešbučio“ statybai Subačiaus 11 – prie pat Vilniaus gynybinės sienos, kuri yra itin reikšminga ir valstybės saugoma paveldo vertybė. K. Pempės „jautrumą“ istoriniam kraštovaizdžiui reprezentuoja jo suprojektuoti pastatai - „Delfinu“ vadinamas pastatas už Architektų sąjungos bei daugiabutis priešais Vilniaus pilis (už Mindaugo tilto).
Ciniška, kad Komisijos rinkimuose, kurių pasirodė „nevertos“ Žvėryno bendruomenė ir M. K. Čiurlionio fondas, dalyvaus buvusi KVAD direktorė D. Varnaitė. Ji įrašyta kaip Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos atstovė. Būtent jos vadovavimo metais Lietuvos paveldosaugos sistema tapo itin neskaidri, o paveldo vertybių naikinimas ir žalojimas įgijo sisteminį pobūdį. Ji asmeniškai yra atsakinga ir už paveldosaugos gėdos simboliu šiandien vadinamą „Novotelį“, kurio masė ir architektūra sudarkė Senamiesčio kraštovaizdį, o požeminis garažas prarijo visas archeologines vertybes. „Novotelio“ projektą D. Varnaitė suderino, atšaukdama jį atmetusio savo pavaduotojo parašą.
Tačiau abejonių Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui sukėlė ne šie rinkimų dalyviai, o organizacijos, kurių darbai įrodo tikrą rūpestį paveldu.
Manome, kad darydamas organizacijų atranką Komitetas pažeidė etiką bei procedūras. Kriterijai, kuriais remiantis nušalintos paveldo apsauga žinomos organizacijos, kelia didelių abejonių. Rinkimų nuostatose yra nurodyta, kad organizacijos veikla turi būti susijusi su paveldo apsauga - tačiau niekur nereikalaujama, kad faktinė veikla (pagal veiklos ataskaitas) būtų nelaikoma veikla, jei ji neįrašyta būtent organizacijos įstatuose, arba įrašyta kitaip formuluojant. Taip pat neaišku, kodėl kai kurioms organizacijoms Komitetas suteikė laiko trūkumams pašalinti, o kitas atmetė iškart.
Protestuodamos prieš Komiteto sprendimą pašalinti iš rinkimų Žvėryno bendruomenę, M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondą bei kitas veiklias organizacijas, rinkimuose į Komisiją atsisako dalyvauti ir šią teisę turinčios organizacijos: Pilaitės bendruomenė, Lietuvos Respublikos jūrinės istorijos ir kultūros klubas “Budys”, Lietuvos pilių ir dvarų asociacija, Lietuvos Žaliųjų judėjimas. Jos boikotuos rinkimus, kol nebus peržiūrėtas ir sąžiningai bei skaidriai sudarytas rinkimuose dalyvaujančių organizacijų sąrašas.
Siekdami, kad Valstybinės Kultūros paveldo komisijos kaip valstybės eksperto veikla būtų ypač kvalifikuota, objektyvi, bešališka ir skaidri, o Komisijos nariai gintų ne žinybinį, bet viešąjį – Lietuvos kultūros paveldo apsaugos – interesą, reikalaujame:
kad LR Seimas atidėtų Valstybinės Kultūros paveldo komisijos narių nuo visuomeninių organizacijų rinkimus ir užtikrintų, kad Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas organizuotų juos laikydamasis įstatymų, skaidriai ir nešališkai, o nuo Komisijos rinkimų nebūtų nušalintos visuomeninės organizacijos, kurios konkrečiais darbais įrodė savo gebėjimą veikti saugant kultūros paveldą
kad LR Seimas ir LR Vyriausybė dar kartą svarstytų savo paskirtus Valstybinės Kultūros paveldo komisijos narius ir pasirūpintų, kad jais taptų asmenys
nepriekaištingi etiniu atžvilgiu
neturintys ir negalintys turėti interesų konfliktų dėl savo profesinės veiklos ir (arba) kitų užimamų pareigų
ypač kvalifikuoti kultūros paveldo srityje
Nuorodos ir priedai:
1. pagal LR nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir LR Valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymus
2. LR Valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymo 4 str: 1) dalyvauti formuojant kultūros paveldo apsaugos politiką ir strategiją; 2) teikti siūlymus Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei ir kitoms valstybės institucijoms dėl kultūros paveldo apsaugos politikos ir strategijos; 3) teikti išvadas ir siūlymus valstybės institucijoms kultūros paveldo apsaugos klausimais; 4) vertinti kultūros paveldo apsaugos politiką ir strategiją įgyvendinančias programas ir biudžeto lėšų, skirtų kultūros paveldo apsaugai, panaudojimą; 5) svarstyti ir aprobuoti siūlymus kultūros paveldo vertybes paskelbti kultūros paminklais ar panaikinti jų apsaugą; 6) svarstyti ir aprobuoti siūlymus kilnojamąsias kultūros vertybes įrašyti į Kultūros vertybių registrą ir išbraukti iš jo; 7) vertinti kultūros paveldo apsaugos funkcijas atliekančių atsakingų valstybės institucijų ir įstaigų metines ataskaitas ir savivaldybių institucijų, įstaigų veiklą kultūros paveldo apsaugos požiūriu; 8) informuoti Seimą, Respublikos Prezidentą ir Vyriausybę apie kultūros paveldo apsaugos valstybinės politikos įgyvendinimo problemas; 9) rengti įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kultūros paveldo apsauga, projektus; 10) svarstyti kultūros paveldo apsaugos problemas bei pasiūlymus.
3. Komisija palaikė kelių tūkstančių Lietuvos piliečių protestą dėl sisteminių Lietuvos paveldosaugos ydų (www.culture.lt/protestas; protestas svarstytas Komisijos posėdyje 2007.01.19). Atsiliepdama į Klaipėdos miestiečių kreipimąsi, ji principingai įvertino ir skandalingą paveldo apsaugos situaciją uostamiestyje. Ji pritarė visuomenės protestui dėl kotedžų statybos prie pasaulinio garso kraštovaizdžio architekto E. Andre Lentvario parko - todėl yra vilties, kad europinę vertę turintis šedevras bus apsaugotas nuo žalojimo.
4. Svarstydama aukščiau minėtą visuomenės protestą, Komisija nepasisakė apie investuotojų planuojamas „Kempinskio“ viešbučio pertvarkas – nors jos numatytos tiesioginėse Katedros aikštės prieigose ir gali padaryti didelę žalą paveldui. Kodėl taip įvyko, galima suprasti iš KPD direktorius dr. A. Kuncevičius replikos Komisijos posėdyje. Mintis, pasakyta girdint visuomenės atstovams, skambėjo maždaug taip: investuotojai dabar prievartauja KPD pažeisti įstatymus, tačiau juk Komisijos pirmininkas pats yra teigiamai pasisakęs dėl “Kempinskio” projekto. Netoleruotinas dalykas nutiko ir vertinant statybas, kurias planuoja investuotojai, norintys nugriauti „Lietuvos“ kino teatrą. Oficialiai pateiktose Komisijos išvadose yra nutylėta esminė pastaba, kurią buvo nutarta fiksuoti posėdžio metu. Nors vieningos nuomonės dėl statybų įtakos paveldo vertybėms Komisijos nariai nepriėjo, bet dėl vieno dalyko dauguma sutarė - kad tai tipiškas atvejis, kai naudojamasi landomis teisės aktuose. Tai liudija ir „Bernardinų” svetainėje išspausdintas A. Pociūtės straipsnis. Jame išdėstyti įspūdžiai tuoj po Komisijos posėdžio: “Lietuvos” kino teatro dokumentacijoje nerasime nei tėvo, nei motinos” – pažymėjo G. Drėmaitė. Pasak J. Lapinsko, naujai statybai Pylimo g. 17 KPD išdavė sąlygas, kurios skiriasi nuo paminklosaugos sąlygų. Miesto plėtros departamentas išdavė trečias sąlygas. Pagal šią painiavą su užsakovu sudaryta tokia sutartis, kokia tenkina verslo poreikius.” Kitaip tariant - paveldo apsaugos sąlygos buvo keičiamos taip, kad būtų galima pagaminti kuo daugiau kvadratinių metrų investuotojui, kuris ketina nugriauti “Lietuvą“. Anot komisijos narių, “Lietuvos” istorijoje aiškiai matyti, kad savivaldybė yra susikūrusi sklandų mechanizmą, kaip pasinaudoti teisės aktų spragomis ir atsikratyti paveldosaugos: “Tampa aišku, kad Vilniaus savivaldybė yra legalizavusi savo projektų įteisinimo sistemą” – išvadą padarė E. Jovaiša.” Komisijos nariai posėdyje kalbėjo, kad šį mechanizmą yra būtina ištyrinėti ir demontuoti. Tačiau oficialiame Komisijos rašte iš šių pastabų neliko nieko. Apie „Lietuvą“ skaitome tik tiek: “Vilniaus senamiesčio trečioje zonoje projektuojami pastatai ir kiti statiniai, formuosiantys Pylimo gatvės bei 92 kvartalo erdvę, neprieštarauja Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniams ir Kultūros ministro 2003.12.23 įsakymu įv-490 patvirtinto Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento nuostatoms.”
5. Vladas Drėma, Stanislaw Lorentz. Laiškai / listy. – Vilniaus Dailės akademijos leidykla, 1998 - p. 464.
6. Raštas „Dėl LR Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininko J. Glemžos
tvirtinimo pareigose“ (kopija).
Pasirašo visuomeninės organizacijos:
1. Žvėryno bendruomenė,
2. M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas,
3. Pilaitės bendruomenė,
4. Lietuvos Respublikos jūrinės istorijos ir kultūros klubas „Budys“,
5. Lietuvos pilių ir dvarų asociacija,
6. Lietuvos Žaliųjų judėjimas,
7.Vilniaus nepriklausomų bendruomenių asociacija,
8.Kuršių Nerijos mylėtojų draugija,
9.Neformali Klaipėdos miestiečių iniciatyvinė grupė, atstovas Dainius Elertas (tel. 8 616 15 158)
10.Neformalus judėjimas „Už Lietuvą be kabučių“
