Dienraščio redaktorius ir žurnalistas V. Vasiliauskas kažkurioje pastarųjų dienų TV laidoje prabėgomis, bet gana taikliai pastebi, jog biudžeto subalansavimas negali būti traktuojamas kaip savitikslis, pats save užganėjantis reikalas. Kita vertus, kyla klausimas – iš tiesų, kokiam labiau iškiliam nei kasdieninis politinis turgus tikslui yra subordinuotos visos permainų koalicijos numatomos iniciatyvos, įstatymų pakeitimai, radikalus mokesčių sistemos pertvarkymas?
Žinoma, galima įrodinėti, jog skęstančiam žmogui gelbėjimo ratas yra tokia iškart akivaizdi vertybė, kurios griebiamasi desperatiškai, daug nediskutuojant dėl priemonių ir tikslų balanso, atitikimo vienas kitam. Tokiu atveju, kaip sakoma, stveriamasi net šiaudo, siekiant išlikti paviršiuje visomis savisaugos instinkto sukauptomis pajėgomis. Tačiau žiūrint iš tam tikros perspektyvos, teoriškai modeliuojant situaciją, kaip atrodo, yra pagrindas forsuoti štai tokį, pakankamai erezišką klausimą – ar galimybė išplaukti, nežinant to, į kokį krantą nublokš likimas, yra savaiminė vertybė? Gal tas krantas – tai tik tarantulų, nuodingų gyvačių ir plėšriųjų žvėrių apskėsta, žmogiškam būviui visiškai netinkama teritorija?
Labai nesinori tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėti prie to choro, kuris jau nuo slenksčio pradeda skanduoti nepasitikėjimo šūksnius A. Kubiliaus vyriausybei. Taip smulkmeniškai priekabiaujant, iš tiesų galima pakenkti ne tik jau pribrendusiam, bet ir perbrendusiam permainų reikalui. Kita vertus, esminių permainų uždavinio deklaravimas kaip niekados akivaizdžiai iškelia priemonių ir tikslo santykio klausimą. Kokio galutinio rezultato yra siekiama neabejotinai valingais A. Kubiliaus užmanymais, dėl kokio didingo tikslo esame kviečiami aukotis, ,,susiveržti diržus“ aiškiai nevienodu laipsniu, o galbūt yra taip, jog čia tebegalioja dar kadaise išsakytas principas ,,pats tikslas yra niekas, judėjimas yra viskas“. Be to, siekiant aiškumo šioje sferoje, svarbu žinoti ne tik partijų programų dažnai formalius užkeikimus, bet ir reformas įgyvendinančių žmonių nusiteikimus, įasmenintas vertybines pozicijas.
Kaip atrodo bent man, A. Kubilius visą šį laiką iš politinė aplinkos išsiskyrė tokiais įasmenintai, suinteresuotai skelbiamais lozungais: a) reikalinga informacinė visuomenė, b) reikalinga stipri valstybė; be to, nesunku pastebėti, pirmoji tezė dažniau skambėdavo ankstesniu metu, esant opozicijoje, antroji dabar, siekiant įtvirtinti valdžios pozicijas. Kitaip tariant, savaime įdomu tai, jog konservatoriškas ,,stiprios valstybės“ lozungas premjero leksikoje dažniau yra tiražuojamas kaip tik pastaruoju metu, nors partija jau senokai yra palikusi konservatorių pavadinimą kaip išdėvėtą išnarą...
Kas be ko, valstybės pagrindų stiprinimo užduotis gali būti suprasta labai įvairiai, skirtingai ar net priešingai visos politinės skalės apimtyje, tokios užduoties įrėminimas nėra vienos kurios nors partijos prerogatyva. Savo ruožtu, neabejojant V. Kubiliaus gera valia, ryžtu, sugebėjimu analitiškai numatyti perspektyvas, visgi, regis, yra pagrindas suabejoti ką tik glaustai išsakytomis tezėmis kaip tik dėl tikslo ir priemonių balanso neapibrėžtumo iškeltų uždavinių horizonte. Apie ką čia iš tiesų užsimenama, pradedant pokalbį, į ką yra orientuotas informacinės visuomenės sukūrimo uždavinys kaip toks, ar turime kokį nors pagrindą spręsti – tikslas tai yra ar – priešingai – priemonė nelabai aiškiam tikslui pasiekti? Kita vertus, dar keblesnis atrodo yra ,,stiprios valstybės“ idėjos protegavimas. Kaip tokiu atveju būtų galima atskirti prielankumą demokratinėm vertybėm nuo griežto pasižadėjimo totalitarizmo praktikai?
Filosofas A. Šliogeris, regis, visai nejuokaudamas yra pasakęs maždaug taip: vadinamojoje informacinėje visuomenėje 99 proc. informacijos yra dezinformacija. Esu įsitikinęs, jog A. Šliogeris čia kalba labai tiksliai intonuodamas reikalo esmę, nors jokių įrodančių teiginį matematinių paskaičiavimų filosofas, žinoma, nepateikia; tiksli ir vietoje yra pati skaitmeninė metafora. Niekas neneigia būtinybės plėsti kompiuterinį žmonių raštingumą, tačiau, neugdant bendrakultūrinio sugebėjimo atsirinkti ir apsispręsti, greitai galima nuskęsti globaliame informacijos šiukšlyne. Taigi, kaip atrodo, tikslas yra mąstantis, kūrybiškai sprendžiantis žmogus, o naujosios technologijos yra tik instrumentas, įrankis. Sumaišant čia tikslo ir priemonės sąvokas, regis, yra ne tiek kuriama informacinė visuomenė, kiek įtvirtinamas informacinio idiotizmo fenomenas su tokio tipo intensyvumo galimo išmatavimo vienetais.
Dar svarbiau yra įsisąmonintas tikslo ir priemonių santykio supratimas, kai kalbame jau apie valstybės idėją ir uždavinius stiprinti valstybės pagrindus, gaivinti pasitikėjimą valstybės institucijomis. Kaip atrodo, valstybės kaip savaiminio gėrio įvardijimas yra totalitarizmo propaganda pačia tiesiausia prasme, tačiau visai kitaip suvokiamos proporcijos, kai valstybę apibrėžiame kaip būtiną priemonę įgyvendinant tautos kultūrinį savitumą, užtikrinant žmogaus laisves, teises ir orumą. Taigi bandymas subalansuoti biudžetą drastiškai ribojant tautos kultūrinę saviraišką gali būti prilyginamas atvejui, kai galutinis tikslas yra paaukojamas tarpinių priemonių naudai, kai iš tiesų viniai į sieną įkalti pavartojamas vienintelis laboratorijos mikroskopas. Kita vertus, kaip atrodo, šiandien forsuotas kalbėjimas apie stiprios valstybės vizijas išduoda kaip tik vidinį oratoriaus silpnumą, yra to simptomas, jog bijoma žmonių nepasitenkinimo, jaučiamas kažkas panašaus į nešvarios sąžinės kompleksą dėl tebeaugančių gyvenimo kokybės disproporcijų ir žiauriai apsinuoginusių socialinių kontrastų. Tai, be jokios abejonės, silpnina mūsų vienybės pozicijas, daro valstybės idėją pažeidžiamą visapusiškai. Vis dėlto naivu ir labai pavojinga būtų manyti, jog tokio pobūdžio nuostolius bus galima kompensuoti stiprinant visuomenėje kontrolės, teisinio persekiojimo, fizinės ir psichinės prievartos funkcijas.
Kartais man kyla fantasmagoriškas įspūdis, jog nepriklausomos Lietuvos valstybės pastaraisiais dešimtmečiais raida iliustruoja neįtikėtinai pavėlavusį, iš esmės neįmanomą, tik pagal priplėkusio sapno logiką galimą marksistinės teorijos teisingumą (,,valstybė – tai prievarta, kurios dėka yra įtvirtinami ekonomiškai viešpataujančios klasės interesai“). Ta proga verta pastebėti, jog taip pat ir vadinamoji Sovietų Sąjunga, tarkime, jau pagal įkūnyto absurdo principus, galimas daiktas, buvo naudinga kaip negatyvus pavyzdys, rodantis protingiems žmonėms, kaip nereikia gyventi, įspėjantis dėl to, jog, neapribojus gobšumo instinktų, labai gretai galima nusiristi į prarają su visa manta. Kita vertus, taip čia kalbėdamas, visai nesiruošiu skaitytoją iškart pakviesti į barikadas. Civilizuotas pasaulis turi išbandytas priemones blokuojant įtakingų kompanijų užmačias nusavinti valstybę savo naudai. Paprastai tokiais atvejais nesuvaldžiusiai savo gobšumo konvulsijų kompanijai yra ,,įsūdomos“ milžiniškos baudos.
Kaip mes jau visi šiandien gerai įsivaizduojame, ,,Maksimos“ savininkų tikrai niekados nesugraudins mūsų kalbos, priekaištai ir paraginimai. Kita vertus, jeigu išties yra pagrįstos žymiausių Lietuvos ekonomistų nuorodos, tai pačiais kukliausiais mano paskaičiavimais dėl padarytos moralinės bei materialinės žalos ,,Maksimos“ valdytojai lieka skolingi Lietuvos valstybei ir žmonėms maždaug 4 milijardus litų. Tarkime, jog nuo šiandienos pradedame skaičiuoti taip pat ir delspinigius.
