Jaunimui dalyvauti politiniame gyvenime dabar yra kaip niekad daug galimybių – veikia politinės organizacijos, klubai, asociacijos, komitetai. Tačiau, kai nebepasitenkinama daugiau ar mažiau marginaliu vaidmeniu valstybės politikoje, ambicijos nusitęsia iki pat aukščiausių valdžios institucijų.
Pagal „darbiečio“ Vytauto Gapšio parengtą projektą, Konstitucijoje norima įtvirtinti nuostatą, jog Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 21 metų. Dabar parlamentaru gali tapti ne jaunesnis kaip 25 metų amžiaus asmuo.
Pakalbinti Seimo atstovai turėjo nevieningą nuomonę, į klausimą stengėsi žvelgti diplomatiškai, tačiau tvirtino, jog būsimasis Seimo narys turėtų turėti tam tikrų charakterio ypatybių, kurioms susiformuoti reikia gyvenimiškos patirties. Pats projekto autorius gynė savo siūlymą tikindamas, jog jauniems ir ambicingiems turi būti suteikta galimybė.
V. Gapšys: vyresnieji bijo konkurencijos
Projekto autorius Vytautas Gapšys yra įsitikinęs, kad Lietuvos jaunimui turi būti suteiktos lygiavertės galimybės dalyvauti politikoje, kaip ir bendraamžiams daugelyje Europos šalių.
„Į Europos Parlamentą mes galime kandidatuoti nuo 21 metų. Pasižiūrėję į lentelę, kokie yra amžiaus cenzai, taip pat matome, kad mūsų amžiaus cenzas yra tik keliose valstybėse. Todėl manome, kad būtų sąžininga Lietuvos jaunimui lygiai taip pat leisti kandidatuoti, o tauta pati spręs, ar juos rinkti, ar ne. Galimybę būtina suteikti“, – tikino politikas.
„Darbietis“ prisipažino pats norėjęs kandidatuoti į Seimą anksčiau, o ir panašių nusiskundimų bei pageidavimų yra sulaukęs iš jaunimo politinių organizacijų.
Jis pripažįsta, jog yra ir skeptiškai ar negatyviai į tokį pasiūlymą žvelgiančių, tačiau gina jaunus aktyvistus ir jų brandą.
„Yra ir skeptiškų nuomonių. Kai kurie galvoja, kad tokio amžiaus žmonės per jauni būti parlamentarais. Bet kartais jaunas žmogus yra labiau subrendęs nei vyresnis. Čia jau reikia vertinti asmenines kandidato savybes, ir tai balsuodami padaro rinkėjai“, – sakė V. Gapšys.
„Nematau jokios didelės grėsmės. Vienintelė grėsmė, kurią mato kai kurie parlamentarai, yra konkurencija. Juk ateitų naujos idėjos, naujas požiūris. O parlamente, kaip ir valstybėje, visada turi būti balansas – nei visi jauni, nei visi seni“.
Pašnekovas tikino, kad ir gyvenimiškos patirties stoka ambicingam jaunuoliui kojos nepakištų.
„Kartais jaunatviškas ambicingumas, neprisitaikėliškumas prie sąlygų kaip tik rodo galimybę veržliau spręsti problemas. Pasižiūrėkime, pasaulyje rasime ne vieną žymų žmogų, kuris 21 metų jau buvo pakankamai daug pasiekęs, sukūręs. Dėl to, kad neprisitaikė prie tokios bendros pozicijos ir nesiadaptavo, norėjo siekti kažko naujo“, – tvirtino parlamentaras.
Jo įsitikinimu, jaunesniųjų veržlumas, susietas su vyresnių parlamentarų patirtimi, gali sukurti pati optimaliausią rezultatą valstybei.
M. Adomėnas: reikia balansuoto požiūrio
Konservatorius Mantas Adomėnas į tokį „darbiečio“ pasiūlymą žvelgė atsargiai ir be platesnės diskusijos nenorėjo palaikyti nei vienos pusės.
„Nežinau, ar aš turiu aiškią nuomonę be platesnės diskusijos, reikėtų konsultuotis. Yra argumentų ir „už“, ir „prieš“. Ir pasaulinė praktika yra nevienoda“.
„Argumentas „už“ – tai, kad tokia Konstitucijos pataisa paskatintų jaunimo įsitraukimą ir suinterestuotumą. Kita vertus, mūsų Konstitucija remiasi prielaida, kad su amžiumi žmogus įgyja patirties, ir buvimas Seimo nariu įpareigoja turėti kažkokios patirties gyvenime ir parlamento veiklos suvokimo“, – teigė M. Adomėnas.
Jo įsitikinimu, pats jaunumas ne visada išeina į naudą.
„Na, jaunumas pats savaime nėra dorybė. Aš sakyčiau, kad šiuo klausimu reikėtų kažkokio balansuoto požiūrio“.
Pašnekovas teigia, kad ne veltui Seimo narys Konstitucijoje įvardijamas kaip vyresnis asmuo – tam reikia ne tik profesinių, akademinių žinių, kurios įgyjamos universitetuose ir kitose mokslo įstaigose, bet ir gyvenimiškos patirties.
„Asmuo turėtų turėtų patirties realiame gyvenime, už Seimo ribų. Konstitucija įsivaizduoja Seimo narį ne kaip profesionalų politiką, kuris iškart universiteto ateina į Seimo „suolą“. Tai yra žmogus, kuriam tenka susidurti su realiu gyvenimu. Taigi manau, kad ta nuostata yra pakankamai pagrįsta“, – sakė parlamentaras.
M. Adomėnas teigė nežiūrįs į šį klausimą kategoriškai ir esąs atviras diskusijoms.
„Jei dabar reikėtų balsuoti, negalėčiau kategoriškai sakyti, „už“ ar „prieš“ esu. Aš būčiau linkęs ieškoti būdų kitaip jaunimą sudominti, jam atstovavimą skatinti“, – samprotavo pašnekovas.
D. Teišerskytė: tarnauti valstybei reikia mokėti
Liberalų sąjūdžio atstovė Dalia Teišerskytė taip pat buvo linkusi į šį klausimą žiūrėti atsargiai.
„Aš manau, kad 21 metų pilietis vargu bau, ar yra pasiruošęs valdyti valstybę. Jis gali būti Seimo nario padėjėjas, gali mokytis valdyti valstybę. Tačiau yra dešimtys organizacijų, kurios tikrai ugdo būsimuosius politikus – tai politinės jaunų žmonių organizacijos“, – sakė politikė.
D. Teišerskytė, kaip ir M. Adomėnas, akcentavo gyvenimiškos patirties svarbą.
„Taip teigiu ne dėl to, kad negerbčiau jaunų žmonių ar manyčiau, kad jie nėra protingesni už mane. Tiesiog tam reikalinga ir gyvenimo patirtis – visokie „apsilaužymai“, „apsidaužymai“. Tam, kad sąžiningai galėtum tarnauti, reikia labai ilgai ruoštis“.
Pašnekovė teigė, jog ji galbūt teiktų kitokią Konstitucijos pataisą, susijusią su potencialių Seimo narių išsilavinimu.
„Aš galbūt teikčiau kitokį įstatymą – kad Seimo nariu asmuo negalėtų tapti be aukštojo mokslo. Parlamentarui reikia dirbti, reikia išmanyti ekonomiką, teisę, viešuosius ryšius, na, bent pagrindus. Reikia mokėti dirbti valstybei“.
***
Jaunų žmonių ambicingumas – visada sveikintinas dalykas. Taip pat natūralu, kad vyresnieji, jau turintys gyvenimo patirties, laikosi atsargesnio požiūrio. Mūsuose jau gana įprasta vaikytis europinių standartų, tačiau dar reikia apsvarstyti, ar tikslinga atverti Seimo duris jaunesniems. Juk ketveri metai – skirtumas tarp 21 ir 25 metų – ne toks ir didelis laiko tarpas.
