„Poliarizuoti stiklai“, ankščiau vadinti antruoju grupės „Hiperbolė“ sąstatu, šiuo metu išgyvena antrą kvėpavimą, o netolimoje ateityje žada įrašyti naują albumą.
Nekabina gitarų
- Šiemet jūsų grupė „Poliarizuoti stiklai“ turėjo nemažai koncertų. Kaip tai paaiškintumėte? – „Balsas.lt savaitė“ pasiteiravo kolektyvo sielos Šarūno Mačiulio.
- Tai nebuvo netikėtai. Koncertų skaičių didinome kryptingai. Kažkada ta „Berlyno siena“ turėjo subyrėti. Vienu metu išgyvenome sąstingį nors oficialiai išsiskyrę niekada nebuvome. Per metus grodavome tik du tris užsakomuosius koncertus ir vėl išsilakstydavome kas sau. Turėjome svarbiasnių reikalų - šeima, vaikai, kurie dabar jau pastatyti ant kojų. Liko laisvo laiko, todėl nusprendėm pagyventi ir sau. Pradėjom dažniau susitikti repeticijose.
- Koks jausmas būti Lietuvos roko veteranais?
- Grojimu norime parodyti, ką galime. Tuo pačiu primename išsilakščiusiom grupėm, kad dar neverta kabinti gitarų ant vinių. Ir kai kurie kolektyvai atsigauna. Pavyzdžiui, seni rokeriai iš Kauno -„Piligrimas“ arba kažkada buvusi garsi Kėdainių grupė „Ramybės skveras“. Malonu, kad vyksta savotiškas sąjūdis. Toks judėjimas visada buvo bigbyto padangėje. Su tais kolektyvais dalyvavome ne viename renginyje, kur atrodėm kaip kokie jaunikliai. Todėl veteranų etiketės mums kaip ir ne prie ko.
Esame tokio pat amžiaus grupė kaip „Hiperbolė“, kuriems pavyko į muzikinę trasą įšokti iš karto, o mes to laukėme šešis-septynis metus. Su vienu iš „Hiperbolės“ įkūrėju Igoriu Berinu kartu mokėmės groti gitara. Mus šlovė aplankė tada, kai jie baigė groti. Daugelis „Poliarizuotų stiklų“ muzikantų buvo antrasis „Hiperbolės“ sąstatas.
Nesistengia dėl CV
- Ar jums malonus toks palyginimas?
- Kai „Hiperbolės“ lyderio Michailo Garberio paklausė, kas yra jų konkurentai, atsakė, jog tai mes - „Poliarizuoti stiklai“. Jis tai pasakė savo populiarumo viršūnėje. Toks palyginimas būtų bet kam malonus. Bet jei manęs kas nors paklaustų, kokie mūsų didžiausi konkurentai, atsakyčiau, kad tarp muzikantų negali būti konkurencijos. Čia kaip dailiajame čiuožime. Visi pergyveno dėl Margaritos Drobiazko ir Povilo Vanago, atseit mūsų porai skyrė per mažai balų. Na, tai skonio reikalas. Vieni labiau pataikauja tam skoniui, kiti - ne. Ar dėl to reikia pavydėti? Žmonės pasirinko tokį kelią ir nusileido iki tokio lygio... O mes dėl populiarumo striptizo šokti nepradėsime.
- Jūs gyvuojate daugelį metų, bet esate išleidę tik kelias plokšteles?
- Galėtume per metus išleisti po diską ar du. Tiesiog nesinori turėti tokių neklausomų baltų albumų, kokius turi kitos grupės. O diską daryti dėl disko, vardan statistikos ar CV... Visos dainos, kurios pateko į mūsų albumus, praėjo mūsų vidinį filtrą ir dabar tai yra „super topai“. Dabar norime įrašyti naują albumą – susikaupė naujų dainų ir seniau nerealizuotų. Diskelį suorganizuosim, bet koks bus rezultatas? Tikriausiai suvenyras, kurį išdalinsime žmonėms. Juolab, kad po poros dienų albumas piratų bus perkeltas į internetą.
Skonis prastėja
- Koncertų metu atrodote labai energingas...
- Visi muzikantai turi savo stilių. Paimkime Rytį Ciciną ar Egidijų Sipavičių. Būtų sunku įsivaizduoti juos šėliojančius su publika, lakstančius su mikrofono stovu po sceną ar kitaip siautėjant. Tačiau jiems tinka dainuoti ramioje, gražioje aplinkoje, kur skamba šansonas, varjetė. Spalvingas vakaras su madų demostravimais? Ten „Poliarizuoti stiklai“ atrodytų klaikiai, būtų didžiausias akibrokštas ir chamizmo viršūnė. Mes ir patys atsisakytumėme tokioje aplinkoje dalyvauti.
Dar anksti keisti pavadinimą
- Ką manote apie šiuolaikinę lietuvišką pop muziką?
- Yra gerų muzikantų ir gerų dainininkų, tačiau jie tiesiog paskęsta tame didžiuliame šlamšto sraute – jei kalbėti kompiuterinėm terminologijom – spam‘e. Reikia statyti didelį „filtrą“, kuris yra žmogaus muzikinis išsilavinimas. Tačiau visur dominuojanti komercija žmonių išprusimą smukdo. Jie pratinami, kad popsiukas yra gerai, kad nėra čia ko per daug iš tos muzikos norėt. Net Prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracijos koncerte buvo keletas atlikėjų, kurie menkino bendrą renginio lygį. Tai buvo žingsnelis atgal prisitaikant prie vartotojiškos publikos. Baisiausias dalykas tai, - kad žmonių „filtras“ darosi vis labiau skylėtas ir pralenda toks spam‘as. Mes nesiruošiam daug filosofuoti, todėl kursime paprasčiau, nors visą laiką grojome intelektualų rokenrolą. Su tam tikru liūdesiu reikia konstatuoti, kad publikos skonis paprastėja.
- Ar nemanote, kad prieš beveik metus chuliganai daužę Seimo langus, galėjo būti įkvėpti jūsų dainos „Poliarizuoti stiklai“?
- Stebiuosi kaip man dar neiškėlė baudžiamosios bylos. Tada pasijutau lyg koks Nostradamas, ištaręs pranašiškus žodžius. Net prabėgus daugeliui metų ši daina neprarado aktualumo. Kai ją kūrėme, buvo baigti statyti tuometiniai Aukščiausios tarybos rūmai. Žinojome, kad ten yra komunistinė grietinėlė, nomenklatūra, specialūs bufetai, ligoninės ir panašūs dalykai. O kitoje pusėje buvome mes - liaudis, kuri nematė, ką gi jie ten veikia, nes viską slėpė poliarizuoti stiklai. Parašėme dainą „Poliarizuoti stiklai“, o kad neprisikabintu saugumas, viską teko apvilkti meilės rūbu.
Prasidėjo Sąjūdis, nepriklausomybė, pradėjome galvoti, jog pavadinimą reiktų pakeisti, išimti žodį „Poliarizuoti“. Tačiau dabar matome, kad geriau nesiklosto, o už tų stiklų vyksta dar aršesni dalykai. Pasirodo, dar anksti keisti pavadinimą.
