Amžinas rėkimas, atsikalbinėjimai, trankymas durimis arba visiškas tėvų ignoravimas – visa tai patiria dažnas paauglys. Į tėvų kalbas numojama ranka: „Mano gyvenimas - ne jūsų reikalas“.
Nesutarimus tarp dviejų kartų – tėvų ir vaikų, dar kartais vadinamus tiesiog kartų konfliktu, išgyvena daugelis šeimų, kuriose auga paaugliai. Vieniems tas periodas praeina labai lengvai, lyg viskas būtų natūralu, o kitiems – itin skausmingai, kai pasekmės lieka visam gyvenimui. Kartų konfliktas buvo, yra ir bus, tačiau, anot psichologų, išeitis bus rasta pradėjus vieniems kitų klausytis, o ne tik girdėti.
Kenčia visi
Nemokamu „Vilties linijos“ telefonu - 880060700 susilaukiama pagalbos prašančių skambučių tiek iš vaikų, tiek iš jų tėvų. Anot vadovės psichologės Vandos Benaitienės, dėl nuolatinio nesusikalbėjimo kenčia abi pusės. Su suaugusiais, pasak V. Benaitienės, bendrauti kartais net sunkiau – jie nelinkę atverti savo išgyvenimų.
Didžiausios problemos šeimose kyla, kai paaugliai, paprastai kur kas emocionaliau vertinantys pasaulį, į tėvų priekaištavimus reaguoja neadekvačiai – bėga iš namų, „pasineria“ į žalingus malonumus.
„Ypač skaudu, kad tėvai neatleidžia vaikui klaidų, kai šis išdaužė langą, arba, tarkim, pirmą kartą prisigėrė. Pasitaiko atvejų, kai kuris nors iš tėvų nemyli savo atžalos, o juk vaikas tai kuo puikiausiai jaučia. Mums, psichologams, kartais taip ir nepavyksta atskleisti tikrųjų priežasčių. Matyt, šeimoje yra kažkokia paslaptis“, - svarstė Vanda Benaitienė.
Uždaro į narvelį
Kartais, pasak „Vilties linijos“ vadovės, pernelyg didelė tėvų meilė uždaro vaiką lyg į narvelį. Tokiame meilės ir rūpesčio virbais išpintame narve žmogus pasijunta netekęs vienos pagrindinių teisių – laisvės.
Anot Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštosios mokyklos dėstytojos Ginos Levickienės, viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl paaugliai maištauja, – jiems taikomų taisyklių perteklius. „Kartais tėvai jų sukuria tiek daug, iš vaiko atimdami pagrindinę teisę – pasirinkimo. O tokio amžiaus žmogui jos labai reikia. Kad ir šukuosena, apranga. Tai gali atrodyti tik menkos smulkmenos, bet paaugliui jos labai svarbios“, - sakė G. Levickienė. Tačiau pasirinkimo laisvė turi turėti ribas.
Geriausia, kai vaikai kartu su tėvais nustato taisykles: juk patys paaugliai kartais geriau žino, kada saugiau grįžti namo. „Jei paauglys pats su tėvais nustatinėjo taisykles, tikėtina, kad jų labiau ir paisys“, - įsitikinusi G. Levickienė.
Reikia kantrybės
Didžiausią klaidą daro tėvai viską leisdami tvarkytis patiems paaugliams, esą jie jau suaugę ir gali vadovautis savo galva. „Tačiau čia ir slypi didžiausia problema – santykių nebuvimas. Paauglystė yra raidos etapas ir dar nereiškia, kad žmogus subrendęs. Priešingai – šešiolikmečiu reikia rūpintis taip, kaip šešiamečiu“, - sakė Gina Levickienė.
Numoti ranka į vaiko atstūmimą ar nuolatinį atsikalbinėjimą – lengviausias kelias. Tačiau juo einant vaiko širdis taip ir gali būti nesurasta.
Užsidaręs savo pasaulėlyje paauglys ima ieškoti kitų savirealizacijos būdų: muzika, draugai, įžymybių fanklubai, o kartais grupuotės, dar vadinamos už visuomenės ribų. „Tai vienas iš svarbiausių raidos etapų – tapatybės ieškojimas. Paauglys bando suprasti, kas jis yra, ieško atitikmenų, idealų“, - komentavo G. Levickienė.
Anot jos, tėvai, atstumti savo vaikų, neturėtų lengva ranka numoti, o dar kartą pabandyti pasibelsti į jų širdis. „Manau, kad ieškant išeities daugiau pajėgumo turi tėvai, nes jie – suaugę žmonės. Jie turi pradėti besąlygiškai mylėti savo vaiką ir priimti jį tokį, koks jis iš tiesų yra, o ne vien bausmes taikyti“, - įsitikinusi G. Levickienė.
“Klaipėda” (www.klaipeda.daily.lt)
