Kreipimasis į mąstančią ir atsakingą Lietuvos visuomenę dėl krizės Vilniaus universiteto Filologijos fakultete
Seniausios Lietuvos aukštosios mokyklos fakultete, kuris garsėjo kaip pasaulinis baltistikos centras, per okupaciją išliko lietuvybės bastionu, puoselėjo senųjų ir užsienio kalbų mokovų kalvės prestižą, pradėta visuotinė reorganizacija.
Jos formalūs padariniai – sumažintas katedrų ir etatų skaičius – dar tik numanomi, o vidinis poveikis – studentų bei dėstytojų nusivylimas ir nerimas – jau gerai jaučiamas. Akademinės bendruomenės orumą giliai žeidžia išlaikytinių bei skolininkų statusas, į kurį filologus įstūmė pragaištinga aukštųjų studijų ir mokslo politika. Universiteto vadovybė nuolat skyrė fakultetui daugiau lėšų, nei tektų padalijus valstybės dotaciją pagal oficialią metodiką. Trejus metus Senatas dengė maždaug pusės milijono litų filologų skolą, tačiau dabar paskelbta, kad toliau taip tęstis nebegali. Taigi dramatišką pertvarką lemia ne pastangos geriau organizuoti studijas ir tyrimus, o užsiveržusi finansinė kilpa.
Kodėl tokia aštri krizė ištiko būtent VU filologus? Fakultetas mėgina nepasiduoti spaudimui trumpinti studijų laiką, stambinti studentų grupes ir akademinius padalinius, nes siekia suteikti fundamentalių žinių, kurios užtikrina filologinės tradicijos tęstinumą ir palaiko tautinės kultūros gyvybę. Kitos aukštosios mokyklos, kaip atskleidė ką tik atlikta lietuvių filologijos studijų programų analizė, net nepretenduoja į fundamentalias, specializuotas lietuvių kalbos ir literatūros, kitų kalbų ir literatūrų studijas. Jose orientuojamasi į plačiąją darbo rinką – paklausių raštvedžių, reklamos kūrėjų, prekių etikečių ir biurokratinių tekstų vertėjų bei redaktorių rengimą. Todėl tokios studijų programos sudaromos beveik vien iš dabartinės kalbotyros disciplinų bei įvadinių ir apžvalginių kursų, kurie dėstomi didelėms grupėms. O dialektologijos, fonologijos, istorinės gramatikos, senosios literatūros, folkloro, tekstologijos, prūsų ar antikinių kalbų, švedų ar slovėnų filologijos specialistų, kuriuos ugdo Vilniaus universitetas, pakanka rengti vos kelis per metus. Vertėjus profesionalus galima išlavinti tik gana daug dirbant individualiai. Aukščiausios kvalifikacijos humanitarų branda sunkiai įsivaizduojama be diskusijų su profesoriais mažuose rateliuose, gausių rašto darbų nuoseklaus aptarimo. Tačiau nedidelės grupės nuostolingos, nes universitetas finansuojamas pagal studentų „galvas“...
Gal Lietuva ir gali išsiversti pati nerengdama kai kurių sričių specialistų, siųsdama labiau specializuotoms studijoms į užsienį. Tačiau lietuvių kalbos ir literatūros, viso šios srities disciplinų spektro žinovų iš šalies nepasikviesi, šių dalykų vadovėlių iš svečių šalių neperimsi. O gal grįšime į XIX a. pradžią, kai lituanistika buvo vokiečių profesorių ir Rusijos akademikų rankose? Ne vienas valstybinis dokumentas skelbia lituanistikos prioritetą, tačiau mūsų fakultete leitmotyvu tapo liūdnas pastebėjimas, kad vieninteliai filologai, kurie Vilniuje neturi juos globojančios ambasados – lituanistai. Lietuviai nepajėgia užimti jiems skirtų pozicijų ES institucijose, suformuoti deramo vertėjų korpuso, nes iškyla lingvistinės ir humanitarinės – plačiausia prasme – kompetencijos problema. Ką ir kalbėti apie deklaruojamą siekį, kad kiekvienas ES pilietis gerai mokėtų bent dvi užsienio kalbas – profesionalių užsienio kalbų pedagogų stoka nukelia šį tikslą į neapibrėžtą ateitį.
Atmetame sovietinių laikų nostalgiją, tačiau negalime nutylėti – paskutiniais sovietų okupacijos metais Filologijos fakultete dirbo septyniolika lietuvių kalbos ir literatūros profesorių, o dabar, jei neskaičiuosime emeritų, jų yra tik trys. Jaunõsios dėstytojų kartos entuziazmas greitai blėso susidūrus su Nepriklausomos Lietuvos valdžios abejingumu fundamentaliems tautinės kultūros ir paveldo tyrimams, specializuotoms, nepragmatiškoms humanitarinėms studijoms. Tie, kurie ėmėsi pusiau komercinių programų, mėgino užsidirbti iš trumpalaikių projektų, užmetė rimtus tyrimus, o ilgainiui ne vienas pasuko verslo keliu ir paliko universitetą.
Tragišką aukščiausio akademinio sluoksnio nunykimą lėmė ne vien finansiniai nepritekliai, perspektyvų stoka, bet ir humanitarams, net lituanistams, primesti kvalifikaciniai reikalavimai skelbti savo darbus užsienio kalbomis bei užsienio leidiniuose. Dėkodami Jo Ekscelencijai Lietuvos Prezidentui, kuris kreipėsi į Konstitucinį Teismą kvestionuodamas tokių reikalavimų teisėtumą, atkreipiame dėmesį, kad iškreipt? vertinimo kriterijai filologijos raidai jau turi ir dar turės ilgalaikių neigiamų padarinių. Todėl neužtenka vien atšaukti ydingus Vyriausybės nutarimus, būtin? „reabilitacijos“ programa kalbos bei literatūros tyrimų gyvybingumui ir profesūros korpusui atkurti.
Šiuo savo kreipimusi mes nesiekiame sustabdyti numatomos fakulteto reformos. Maža to, tikimės, kad būsimieji konkursai į visas fakulteto dėstytojų vietas neliks formalumu, kad garbingos konkurencijos dėka juos laimės talentingiausi ir daugiausia pasiekę mokslininkai bei aukštųjų studijų pedagogai. Tačiau esame tikri, kad be specialaus valstybės dėmesio, kryptingos paramos ir praktinio nuolat deklaruojamų prioritetų įgyvendinimo ?ukštosios lituanistikos studijos, senųjų ir retųjų kalbų mokymas, profesionalaus vertimo praktikos yra pasmerktos nunykti. Priversta taikytis prie pragmatinių primityvios rinkos sąlygų tikroji filologija neišvengiamai sumenks iki profesinės kalbų ir taisyklingos rašybos mokyklos.
Esame tikri – kiekvienam, kam rūpi tauta ir valstybė, akivaizdu, kad tokia įvykių raida būtų nuostolinga mūsų kultūrai, jaunuomenės išsilavinimui, pakenktų lietuvių kalbos ir šalies prestižui. Iš esmės pakeisti humanitarinių studijų būklę gali tik gerai apgalvota ilgalaikė valstybinė programa. Tačiau pirmieji žingsniai, kuriuos Jūsų paraginta turėtų žengti Vyriausybė, būtini nedelsiant. Paminėsime tik kelis jų. Universitetinio lygio specializuotos lietuvių kalbos ir literatūros, senųjų ir retų kalbų, vertimo studijos išliks tik tuomet, jei valstybės normatyvais numatytas dėstytojų ir studentų santykis šių sričių magistro pakopai bus pakeistas į 1:5, o bakalauro – į 1:7. Tik neatidėliotina tikslinė valstybės parama užtikrins unikalios aukščiausio lygio vertėjų rengimo programos, kurią vykdo Filologijos fakultetas, tęstinumą. Antraip ryt poryt paskutiniai sinchroninio ir literatūrinio vertimo profesionalai atsisakys „nenaudingų skolininkų“ statuso ir galutinai pereis prie dešimt kartų geriau apmokamų privačių kontraktų. Braškes ir mandarinus svečiose šalyse skinančių humanitarinių mokslų daktarų paveikslas jau šmėkščiojo mūsų dienraščių puslapiuose.
Norime tikėti – laisvos Lietuvos piliečiai ir vadovai neleis, kad jų akyse Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas bankrutuotų ar taptų kolegijos lygio padaliniu.
2006 m. birželis
VU Filologijos fakulteto TarybaVU Filologijos fakulteto Studentų atstovybė
Tarybai nepriklausantys profesoriai ir profesoriai emeritaiNacionalinės premijos laureatai prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė, prof. habil. dr. Donatas Sauka, Nacionalinės mokslo premijos laureatai akademikas prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, prof. habil. dr. Juozapas Girdzijauskas, prof. habil. dr. Aleksas Girdenis, prof. habil. dr. Evalda Jakaitienė, prof. habil. dr. Kęstutis Nastopka, prof. habil. dr. Albertas Rosinas, prof. habil. dr. Vitas Areška, prof. habil. dr. Regina Koženiauskienė, prof. habil. dr. Vitas Labutis, prof. habil. dr. Olegas Poliakovas, prof. dr. Elena Bukelienė
