Pagal jau nusistovėjusią tvarką kiekvieną pavasarį Europos Sąjungos (ES) šalių ir vyriausybių vadovai renkasi aptarti svarbiausius, jų dėmesio vertus ekonomikos (finansų, užsienio reikalų) ministrų neišsprendžiamus ekonomikos reikalus.
2007 m. kovo 8-9 dienomis Briuselyje susirinkusios Europos vadovų tarybos (EVT) oficialiojoje darbotvarkėje buvo trys klausimai: nuolatinis (iki pat 2010 metų) klausimas apie Lisabonos strategijos įgyvendinimą, taip pat iš seniau ateinantis ir nesenstantis geresnio (suprask: mažiau varžančio verslo iniciatyvas ir galimybes) reguliavimo reikalas bei integruotos klimato ir energetikos politikos klausimas.
Ir jei pirmieji du jau ne pirmi metai figūruoja EVT posėdžių darbotvarkėse, tai trečiasis – energetinio stabilumo ir klimato atšilimo problemos sprendimo klausimas – tokio akcentavimo susilaukė pirmą kartą.
Netenka stebėtis, kad energetikos klausimas ir susilaukė didžiausio ir politikų, ir publikos dėmesio. Juolab kad jame „susimezgė“ du viens už kitą svarbesni klausimai – ES šalių energetinis saugumas bei Žemės klimato atšilimas. Panorėję į šią problemą nesunkiai įpintume ir dar keletą – ES ir Rusijos ilgalaikės partnerystės perspektyvą, kuri taip pat įsirėmė į energetikos politikos reikalus ir tuo sustabdė Partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties transformavimą į kažką stambesnio bei tolesnės ES valstybių ekonominės integracijos procesą – kurį gali rimtai pristabdyti šalių narių pastangos savarankiškai spręsti apsirūpinimo energetikos ištekliais strateginius klausimus.
Jau seniai EVT posėdis nebuvo priimtas ir teikiamas kaip toks sėkmingas kaip pastarasis. Pradedant Vokietijos kanclere Angela Merkel ir Lietuvos premjeru Gediminu Kirkilu ir baigiant žiniasklaidos komentarais reiškiamas pasitenkinimas ir net džiūgavimas, kad pagaliau ES vadovai pademonstravimo vienybę; ir dar tokiuose svarbiuose visoms šalims narėms bei visam pasauliui reikaluose kaip energetika ir klimato atšilimas.
EVT nusprendė sukurti Energetikos politiką Europai (EPE), iškeliant jai tris tikslus: (a) padidinti tiekimo saugumą, (b) užtikrinti Europos ekonomikų konkurencingumą ir įperkamos energijos prieinamumą ir (c) remti aplinkosauginį tvarumą bei kovoti su klimato atšilimu. 2007-2009 metams priimtas veiksmų planas numato, kad pirmas žingsnis, siekiant tų tikslų, yra atverti Bendrijos dujų ir elektros rinkas – nes tik konkurencija besiremianti, tinklais tarpusavyje susieta ir vieninga Europos masto energijos rinka teiks didžiausią įmanomą naudą ekonomikai ir žmonėms.
Ketvirtadalį savo poreikių dujoms padengdama importu, ES apie 40 proc. to importo gauna iš Rusijos, 30 proc. – iš Alžyro, 25 proc. – iš Norvegijos. 2030 m. unijai jau reikės importuoti ne ketvirtadalį, bet 80 proc. reikiamų dujų; Rusijos dalis, kaip manoma, tada išaugs iki 60 proc. viso dujų importo į ES.
Kuo didesnė priklausomybė nuo importo, ir kuo mažiau to importo tiekėjų – tuo netikresnė Bendrijos ekonomikos padėtis.
Kaip tada turėtų būti tvarkomas energetikos ūkis?
ES vizija yra renčiama ant principinių laisvos rinkos pamatų. Būtina, kaip ir bet kurių prekių ir paslaugų atveju, užtikrinti pasirinkimo galimybę vartotojams ir konkurenciją tarp gamintojų ir teikėjų. Neturi būti jokių monopolijų. Tik tada energijos kaina atspindės tikslias jos gavybos ir naudojimo sąnaudas, taip pat ir jos neatgaminamų išteklių mažėjimą ir, taigi, brangimą, skatinantį jos taupymą ir pakaitalų vartojimą, o rinkos principai neleis politikams jos tiekimo naudoti jos kaip spaudimo priemonės.
Tam, be kitų dalykų, reikia atsieti energijos gamybą ir tiekimą nuo jos tinklų naudojimo, užtikrinant, kad bet kas galėtų naudotis dujų ir elektros tiekimo tinklais, prižiūrint reguliuotojų institucijoms.
Šią mintį jau kiek anksčiau paskelbė Europos komisijos narė, atsakinga už konkurencijos politiką, Neelie Kroes, pareiškusi, kad jos tarnyba nepakęs konkurencijos varžymo energetikos sektoriuje ir prireikus baudomis privers atskirti energetikos tiekimą nuo tiekimo tinklų valdymo. T. y. sumažinti didžiųjų energetikos gigantų, šiuo metu valdančių kartu ir dujų bei elektros tiekimą, ir jų paskirstymo tinklus, galią.
„Mano nuomone, tai absurdiškiausia idėja visoje pasaulio ekonomikos istorijoje,“ pareiškė savo nuomonę apie Kroes sumanymą A.Medvedevas, „Gazprom“ vadovo pavaduotojas - su visu monopolininkui būdingu aplombu.
Ir naivumu, žinoma. Joks profesionalus ekonomistas nekalbės apie monopolijos naudą ir kovos su jomis nevadins absurdu. Nebent norėdamas apsijuokti.
Bet Rusijos dujų tiekimas turi ryšį su ekonomika tik „prie progos“. Rusijos dujos Europai – tai politika, ir Medvedevas pasipiktino dėl to, kad Bendrijoje bandoma dujų ūkį atiduoti rinkai. Ir jei dujos – tai politika, tai naivi yra Neelie Kroes, besiveržianti į šią rinką su liberalios ekonomikos vadovėliu po pažastimi.
Medvedevas šneka ir veikia ne tuščiai. Vokietija jau pasirašė dvišalę sutartį su Rusija dėl dujotiekio į Vokietiją Baltijos jūros dugnu statybos. Praėjus vos trim dienoms po EVT taip pat ir Vengrija atskirai susitarė su „Gazpromu“ tiesti dujotiekį iš Turkijos per Bulgariją ir Rumuniją – beveik lygiagrečiai visos ES bendrai projektuojamam „Nabuco“ dujotiekiui, kuris bus pajėgus tiekti iš Kaspijos regiono 30 mlrd. kub. m dujų, prieinamų visoms 27 šalims narėms. Bandymų naudotis, kur galima, bendra ES politika ir kartu spekuliuoti galimybėmis regzti separatinius dvišalius sandėrius bus, reikia manyti, ir daugiau.
Todėl dujų rinkos Europoje liberalizavimo klausimais mes dar pasitąsysim. Taip pat ir Seime, pavasario sesijoje svarstydami saviškės dujų rinkos liberalizavimo įstatymą, painiodamiesi politiniuose ir ekonominiuose argumentuose.
Politinė ekonomija su ekonomikos teorija netrukus susidurs ir platesnėje erdvėje. Jau gegužės 18 d. Samaroje įvyks ES ir Rusijos vadovų susitikimas. Ir Europos Komisija (jos energetikos įgaliotinis Andris Piebalgs), ir ES pirmininkaujanti šalis (Vokietijos kanclerė Angela Merkel) pažadėjo Lietuvai, kad jo metu iškels naftos tiekimo „Mažeikių naftai“ sustabdymo klausimą. Tada ir sužinosim, kas, prezidento Putino nuomone, surūdijo „Družbos“ atšakoje į Mažeikius – vamzdis ar požiūris.
