Popmuzikos pasaulio senbuvis Deivydas Zvonkus į gyvenimą žiūri su šypsena. „Esu pokštininkas”, - sako. Na, ir kas, jei ne visi tuos pokštus supranta. Juk ir Deivydui ne visų juokeliai skanūs.
- Kaip šventei Jonines ir koks yra geriausias šios šventės akordas?
- Per Jonines pasitaikė vienas filmavimasis ir koncertas, tad kaip visada jas sutikau „darbo vietoje”. Man patinka, kad švenčiama trumpiausia metų naktis. Nors tai reiškia, kad saulė tuoj vėl „nusidrožinės” ir dienos trumpės, o naktys ilgės. Tačiau šis cikliškumas veža. Laiko tėkmė - toks paslaptingas dalykas, kad filosofai iki šiol mala apie jį. Ir man, kaip kūrėjui, tokie pafilosofavimai tinka.
- O Lietuvos vardo 1000-mečio šventės idėją palaikai? Gerai, kad ant bankroto slenksčio atsidūrusi valstybė mėtosi „šventiniais” pinigais?
- Nėra vienos tiesos. Aš manau, kad linksmintis reikia. Nėra čia ko nosis nukabinti, šviesą išsijungti ir liūdėti. O dėl pinigų, - kai tik jie valdiški, tai iškart ir neefektyvus panaudojimas, savų protegavimas... Tad jei reziumuoti - linksmybės yra gerai, bet norėtųsi, kad nebūtų švaistomi pinigai.
- Ar gera būti žinomam?
- Kadangi aš tam tikra prasme iš to gyvenu, turiu būti matomas. Bet kaip tik dėl to pasitaiko ir minusų. Yra buvę, kad policininkai man skyrė maksimalią baudą už stovėjimą neleistinoje vietoje ir dar mestelėjo: „Galvoji, tau viskas galima?” Manau, jei būčiau niekam nežinoma besišypsanti mergaitė mini sijonuku, tokios baudos negaučiau. (Juokiasi.) Dar kartais šiek tiek erzina girtų žmonių dėmesys klubuose: „Ė, čia tu? Duok penkis!”
- Apie Zvonkus ne visada rašoma gerai. Kada nors buvai stipriai supykęs?
- Viename žurnale kartą pasirodė visiškai iškraipyti mano žmonos Natalijos atsakymai, - kad kvailiau skambėtų. Buvau užpykęs. Spauda mėgsta ir mane rodyti kaip kvailelį. Kas geriau pažįsta - žino, koks esu iš tikrųjų, bet iš šono atrodau kaip personažas, nes neretai patenku į leidinius, kurie nėra rimti.
- Juokavai, kad savimi gerai pareklamavai vieną „Olialia” vakarėlių - buvai kaip reikiant „prisilinksminęs”. Vėliau - žiniasklaidos atakos, o tu visiems atsakinėjai su šypsena. Geriausia gynyba - humoras?
- Humoras beveik visose gyvenimo srityse netrukdo. Galima tai vertinti ir gynyba, bet šis žodis - per rimtas. Aš tiesiog pokštauju. Tik ne visi supranta mano humorą. Kita vertus, aukštus reitingus turinčios humoro laidos man nejuokingos. Humoras - labai subjektyvi kategorija.
- Geriausias tavo viengungystės laikų anekdotas.
- Kad viengungystės ne kažin kiek turėjau: nuolat su kuo nors draugavau, paskui vedžiau... Nors nesu patenkintas tuo, ką matau veidrodyje, merginos manyje nuo senų laikų vis ką nors įžvelgdavo... (Šypsosi.)
- Geriausia žmonos dovana?
- Skrydis oro balionu. Labai patiko.
- Geriausias sportas?
- Vertinu tą, kuriame daug judesio, kur išsitaškai ir grįžti šlapias. Pavyzdžiui, futbolas. Patinka ir vandens sporto šakos. Nesu geras plaukikas, bet jei pasitaiko proga - neatsisakau įšokti į baseinėlį.
- Ar „B‘Avarijos” muškietininkai - vis dar geri draugai?
- Na, tikrai neslėpsiu, kad esame gerokai atitolę. Mano ir Viliaus žmonos kreivokai žiūri viena į kitą. Savaime suprantama, bendrų pasisėdėjimų nerengiame. Juozas dabar Vilniuje, tai dažniau susitinkame. Bet ypač glaudaus ryšio nebėra. Na, toks gyvenimas. Gal „persibuvome” kartu? Juk 10 metų kone kasdien matydavomės.
- Po metų gyvensime geriau ar blogiau?
- Nesu Kašpirovskis ar astrologas, bet norėčiau palinkėti sau ir visiems, kad gyventume geriau.
Jurga Klimaitė-Riebling
Parengta pagal „Vakaro žinių“ priedą „Geras!“.
