- Nežinau, kokia šiuo klausimu buvo mero nuomonė, bet man kritika pasirodė ne laiku ir ne vietoje. Ta situacija man labai nepatiko. Juo labiau nustebau, kad Selas apskritai yra buvęs Klaipėdos muzikos mokykloje. Todėl man šiek tiek įtartina, ar tik jis nebus kieno nors paprašytas mūsų choro atstovaujamo miesto vadovą pakritikuoti... Man tokia jo kalba šiek tiek sukėlė įtarimą.
- Bet tai juk chorų karai. O meilėje ir kare pateisinamos visos priemonės...
- Suprantu, kad kiekviename projekte reikia intrigos. Tačiau man būtų smagiau, jei projektas skatintų patriotinius Lietuvos, o ne miestų jausmus. (Šypsosi.) Man nepatinka miestų supriešinimas. Lietuva yra tokia maža šalis, ir neturėtume susiskaldyti, pradėti varžytis, kuris miestas “krūtesnis”. Žmonės turėtų rinkti labiausiai jiems patikusį chorą. O iš kur jis - koks skirtumas!
- Dabar daug laiko praleidi autostradoje Vilnius-Klaipėda. Nepavargsti nuo dažnų ir ilgų kelionių į Klaipėdoje vykstančias repeticijas?
- Pakeliavęs po pasaulį supranti, kad toks atstumas nėra toks didelis. Be to, man malonu pabūti namie, susitikti su talentingais žmonėmis. Mes su choru puikiai leidžiame laiką. Jau dabar žinau, kad pasibaigus projektui visa kompanija to ilgėsis. Žinoma, bus ir pykčių, niekur nuo to nepabėgsi. Žmonės išvargs. Klaipėdiečiams iki Vilniaus tenka įveikti ilgesnį kelią nei kitiems choristams. Jie šeštadieniais keliasi pusę penkių ryto, o iš sostinėje vykstančių filmavimų į Klaipėdą grįžta taip pat apie penktą ryto.
- “Chorų karų” nugalėtojams bus skirtas piniginis prizas labdaringam užmojui gimtajame mieste finansuoti. Ar jau žinai, kur juos panaudotumėte, jei laimėtumėte?
- Mus iš karto pradėjo labai aukštinti. Tai man nepatinka. Nenoriu, kad mano choras, pajutęs žurnalistų ir žmonių dėmesį, pradėtų riesti nosį. Mes tikrai nepadarėme ko nors, dėl ko galėtume vadintis favoritais. Tačiau jei projektą laimėtų mūsų choras, norėčiau paremti neįgaliųjų dienos užimtumo centrą “Klaipėdos lakštutė”. Ten gyvena kūrybingi žmonės, kurie laisvalaikiu piešia, siuvinėja, dainuoja. Jie norėtų turėti daugiau įrankių, muzikos instrumentų, kad galėtų save realizuoti, atstovauti Nacionaliniame neįgaliųjų “Spalvų orkestre”. Nors šiais laikais mes ir patys nieko neturime, bet kaip tik dabar privalome padėti vieni kitiems. Man, ko gero, dar niekada neteko dalyvauti tiek labdaringų koncertų, kiek šiuo krizės metu.
- Tavo scenos kolega Eduardas Kaniava, su kuriuo jau keletą metų kuriate duetą, dalyvauja kitame muzikiniame televizijos projekte - LNK “Žvaigždžių duetuose”. Ar domiesi, kaip jam sekasi?
- Mūsų projektai rodomi skirtingais kanalais beveik tuo pačiu metu, todėl tiesiogiai pamatyti Eduardo pasirodymų neturiu galimybės. Bet pasižiūriu laidų kartojimus. Jis - šaunuolis. Kitas panašaus amžiaus pilietis patogiai įsitaisytų lovoje prie televizoriaus, o maestro nenusėdi vietoje, yra labai aktyvus. Tai jam ir neleidžia senti.
- Pastaruoju metu ypač aktyviai aptarinėjamas tavo asmeninis gyvenimas, būsimoji tėvystė. Kaip reaguoji į kalbas, kai tave kala prie kryžiaus už tai, kad nevedi savo būsimojo kūdikio mamos Renatos Voitechovskajos?
- Žmonės nori kištis į labai asmeniškus dalykus. Aš žinau, koks esu žmogus, ir elgiuosi taip, kaip, mano (ne visų) supratimu, yra teisinga. Laikau save garbingu žmogumi ir jokios tragedijos nematau. O kaip jau bus toliau, tai tik mano ir Renatos reikalas.
- Kaip pasikeitė tavo gyvenimas, kai sužinojai, jog netrukus tapsi tėčiu?
- Dabar jaučiu daugiau atsakomybės, tačiau kardinalių pokyčių nepajutau. Ko gero, kol kas nesuprantu, kad greitai būsiu tėtis.
Teksto autorė Edita MAŽELYTĖ
