Agnė Skamarakaitė, LRT radijo laida „60 minučių“, LRT.lt
Nors daugelis apie šeimą galvoja, kaip apie emocinę bei moralinę terpę, tačiau tiek anksčiau, tiek ir šiandien ji tebėra ir ūkinė bei ekonominė bendrija. Būtent dėl pastarojoje srityje neišpildomų lūkesčių žmonės skiriasi dažniausiai.
Apie tai, kodėl tuokiamės ir kodėl skiriamės – pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto sociologijos katedros profesore Aušra Maslauskaite.
– Santuoka Lietuvoje vidutiniškai trunka šiek tiek daugiau nei 13 metų. Kaip vertinate šį rodiklį?
– Pirmiausia Šeimos dienos proga Statistikos departamento išplatintas pranešimas teigia šiek tiek skirtingą informaciją. Sakoma, kad buvusių santuokų, t.y. tų, kurios baigėsi skyrybomis, trukmė yra vidutiniškai 13 metų. Reiškia, kalbame ne apie visų santuokų trukmę, bet apie tų, kurios išyra.
Taip, šis skaičius neturėtų mūsų labai džiuginti, bet ir nelabai stebinti. Jis tiesiog parodo, kiek vidutiniškai pragyvena žmonės, kurie išsiskiria. Turime suprasti, jog yra santuokų, kurios trunka žymiai ilgiau.
– Tas vidurkis apie mus nelabai daug pasako?
– Kalbant apie ištuokas Lietuvos visuomenėje bendrai, tenka pripažinti, kad esame viena iš Europos Sąjungos šalių, kur ištuokų rodikliai yra gana aukšti. Esame prie lyderių ir rodikliai yra aukšti ne paskutinį dešimtmetį ir ne du – dar iš sovietmečio paveldėjome aukštus ištuokų rodiklius. Praktiškai nuo 1976 metų, kaip šoktelėjo, – iki pusės porų – ir nelabai daug keitėsi.
– Ar sutiktumėte, kad problema gali būti nulemta bažnyčios vaidmens menkėjimo visuomenėje?
– Kitas svarbus dalykas yra vaikystės patirtis. Lietuvoje jau turime situaciją, kai skiriasi vaikai, patys užaugę išsiskyrusių tėvų šeimose. Viso pasaulio išsivysčiusiose šalyse fiksuojama tai, kas vadinama skyrybų ratu – kad vaikai, užaugę išsiskyrusių tėvų šeimose, patys turi didesnę tikimybę išsiskirti. Lietuvoje tai prasidėjo sovietmečiu, ir natūralu, jog tai prisideda prie to, ką turime šiandien.
Sovietiniai vaikai, kurių tėvai išsiskyrė, tarkim 1980-aisiais, šiandien patys yra 40–50 metų, taigi jų turima patirtis iš vaikystės turi įtakos jų pačių ištuokoms.
Pasvarstymai dėl bažnyčios yra gana sudėtingi. Pavyzdžiui, JAV yra viena religingiausių, išsivysčiusių visuomenių, kurias turime šiuolaikiniame pasaulyje, bet ištuokų rodikliai ten yra patys aukščiausi. Krikščionybė, religingumas visuomenėje nebūtinai reiškia, kad žmonės nesiskiria. Tuo labiau, kad Lietuvoje krikščioniškas religingumas yra labiau teatrališkas ir ritualinis. Nepaisant to, kad labai dažnai deklaruojame esą katalikai, tai mums daugiau yra nacionalinio tapatumo dalis, bet ne kasdienybė, kai savo gyvenime vadovautumėmės krikščioniškomis vertybėmis ir normomis.
Turime labai nedaug žmonių, kurie išties dalyvauja mišiose, kaip liepiama bažnyčios mokyme. Nemanau, kad religija turi didelės įtakos mūsų šeimų gyvenimui. Stipriau veikia kiti, labiau žemiški veiksniai – turime gana tradicinius lūkesčius vyrų ir moterų vaidmenims šeiminiame gyvenime. Tikime, kad vyras turi būti pagrindinis šeimos maitintojas, o moteris yra labiau tinkama auginti vaikus.
Tačiau ekonominė realybė yra tokia, kad labai nedidelė dalis vyrų gali išpildyti visuomenės jam primetama lūkestį. Natūralu, kad, kai jie nesugeba to padaryti, jie tampa kaip ir nereikalingi šeimoje. Kaip rodo tyrimai, pačią didžiausią skyrybų riziką turi tie vyrai, kurie niekur nedirba. Jų rizika išsiskirti yra 60–70 proc. didesnė už dirbančiųjų. Taip pat vyrai, turintys aukštąjį išsilavinimą, turi žymiai mažesnę ištuokos riziką, o juk žemesnis išsilavinimas yra susijęs su padidėjusia rizika darbo rinkoje.
Turime kur kas daugiau pragmatiškų dalykų, kurie reguliuoja šeimos gyvenimą, norime mes to, ar ne. Dažnai manome, kad šeima yra emocinė, moralinė bendrija, tačiau ji visą laiką istorijoje buvo ir tebėra ir ūkinė, ekonominė bendrija.
– Santuokų Lietuvoje taip pat turime bene daugiausiai. Ar tai reiškia, kad lietuviai labiau mėgsta tuoktis, o ne renkasi kitas bendro gyvenimo formas?
– Lietuviai ir tuokiasi, ir kitas formas renkasi. Tačiau, paprastai, jos yra tik etapas partnerystės kelyje. Vis dėlto šiandien esame visuomenė, kur pradėti partnerystę nuo santuokos yra retenybė.
