Margarita PŪDŽIUVIENĖ |
Kaip Regina sako, geriausia, jog patiekalas lengvai paruošiamas, tad visuomet būna skanus. Renaldo Malycho nuotrauka
Įtrinta grūdėtomis garstyčiomis, majonezu, druska ir pipirais – taip marinuotą karką šį trečiadienį smaguriavo mūsų redakcijos kolektyvas. Redakcijos virtuvėje svečiavosi „Metų tauragiškis 2013“ Metų seniūnaitė Regina Daniulienė.O svarbiausia – pamokė, kad reikia džiaugtis kiekviena diena, nes būtent paprastuose dalykuose atrastas džiaugsmas suteikia geriausių emocijų ir padeda išvengti nusivylimų.
Morkos+bulvės+saliero gumbas
Šis patiekalas geras tuo, kad, kaip seniūnaitė sako, jis visuomet pavyksta. Mėsytė išsitroškina ir tampa minkštutė, o gardus marinatas verčia džiaugtis burnon atkeliaujančio kiekvieno kąsnio skoniu. Kaip gyrė Regina, pusę darbo atliko ypatingas karščiui atsparus plastikinis puodas, mėsą ji kepė orkaitėje. Redakcijoje moteris ruošė padažą. Tarsi užvesdama žoliapovę seniūnaitė timptelėjo ypatingos pjaustyklės virvelę ir peiliukai pasiuto pjaustyti marinuotą agurką, kurį vėliau virtuvės šefė sukratė į padažą. Į stiklainiuką su grietine ir majonezu dar įmetė smulkintą česnaką, krapų, druskos, įkrėtė krienų... Viską sumaišius padažas mėsai buvo paruoštas. Namie keptą karką Regina atsinešė kruopščiai įsukusi puodą į storą rankšluostį, kad neatšaltų. Orkaitėje kartu su mėsyte kepė ir bulvės, stambiais griežinėliais pjaustytos morkos ir saliero gumbas. Patiekalą redakcijos kolektyvas netruko suragauti – peilis smagiai raikė orkaitėje keptos karkos be kaulo kraštus, kol neliko nė kąsnelio. O ir valgėme tylomis – ką ten bešnekėsi, kai taip skanu.
Galima ir kepimui skirtoje rankovėje
Anot Reginos, dauglaukiškiai dar mėgsta karką kepti kepimo rankovėje. Tiek puode, tiek celofane karka troškinama „nesipriešina“ – patiekalas visuomet pavyksta. Dviejų šimtų laipsnių temperatūra, ir per valandą viskas būna baigta.
Antras reikšmingas patiekalas kaime yra kugelis. Juo vaišinami įvairių kaime vykstančių švenčių svečiai, be jo neapseina talkos. Trečiąją vietą Regina atiduotų žuvienei arba barščių sriubai. Šiuos patiekalus lauke katiluose ant laužo verda, kaip Regina sako, etatinės kaimelio virėjos. Kol besidarbuojantieji baigia talką, patiekalai būna paruošti. Visi susėda pamėgtoje pavėsinėje ir puotauja.
Prie mudviejų su Regina pokalbio prisijungia viena kolegių, pašnekovės kraštietė. Moterys įninka dalintis, kas metams bėgant pasikeitė. Kas už ko ištekėjo, kas iškeliavo Anapilin, kas užsienin, kas trobą pardavė, o kas nusipirko. Naujienas, jog vieno ar kito kaimyno vaikai jau pradeda savarankiškus gyvenimus, lydi aikčiojimai: „Ar ta mažoji?“, „Šitam jau tiek metų?“ ir panašūs.
Kaip Regina sako, toks apšnekėjimas apie gerus dalykus – neatsiejama kaimo gyvenimo dalis – visiems visuomet rūpės, kas už kaimyno tvoros dedasi. Žiūrėdamas, kurio vejos žolė trumpiausia, kurio gėlės darželyje pražydo anksčiausiai, kurio alpinariume akmenukai dailiausi, gali ir sau rasti paskatinimą pasitempti.
Antra po kunigo
Seniūnaitei artimi ne tik Dauglaukio, bet ir gretimų kaimų gyventojų džiaugsmai ir rūpesčiai. Moteris dirba Dauglaukio ir Dapkiškių pieno supirkimo punktuose. Jai dabar, žiemą, kas antrą dieną tenka lankytis aplinkiniuose kaimuose surinkinėjant pieną. Aplanko 25 sodybas, dar dešimt asmenų pieną pristato į punktą. Regina, minėdama išgirstamų „išpažinčių“ skaičių, juokais sako kaime esanti antra po kunigo – dažnas ne tik pienuką pristato, bet sielą atveria: pasiguodžia ir širdgėla pasidalina.
– Laikausi nuomonės, kurią perėmiau iš kunigo Karolio, jog piktų žmonių nėra – yra tik nelaimingi. Bekalbant pradeda aiškėti jų nusivylimų priežastys, tampa aišku, kodėl žmogus suirzęs. Lankausi ir pas tokius, pas kuriuos, be manęs, daugiau niekas neužsuka ir jie neturi su kuo pasikalbėti, – pasakoja Regina.
Moteris kiekvieną kartą, apvažiavusi ir surinkusi iš kaimų pieną, atlieka pieno tyrimus, o 7 kartus per mėnesį juos siunčia į pieno tyrimų laboratoriją. Ten pagal kiekvieno ūkininko pieno kokybę apskaičiuojamas ir apmokėjimas už pieną, tad ūkininkai labai jautriai reaguoja į Reginos pastabas.
– Veterinarijos gydytojai juokiasi, kai apsilankę pieno statytojai gydytojui aiškina, kad Regina nustatė, jog gyvuliui kažkas negerai ir reikia karvikei leisti vaistukų, – su šypsena apie pieno tiekėjų rūpesčius pasakoja Dapkiškių pieno surinkimo punkto viršininkė.
Ragina džiaugtis kiekviena diena
Kaime gyvenimas teka sava vaga ir jo kokybė neretai vertinama ne pinigais, o pagal tai, kiek kaime vaikų, ar yra gražių sodybų, kur galima akis paganyti, ar yra mėgstama vietelė, kur visiems smagu susirinkti arba aprodyti svečiui iš miesto.
– Pas mus gražu prie Gagarino tvenkinio, – sako Regina ir netrunka paaiškinti, jog vietiniai jį taip vadina rusų kosmonauto Julijaus Gagarino garbei. – Vasarą čia maudomės.
Nuo šiemet Kultūros namuose renkasi Dauglaukio ir aplinkinių kaimų mažyliai, pedagogė Vida Šakienė dirba su ikimokykline grupe. Regina džiaugiasi ir jaunimu, anot jos, dauglaukiškiai veiklūs. Vido Metrikio suburtas pulkelis gi išgarsėjo Kultūros namuose kasmet įrengiamu siaubo kambariu, kuris pritraukia ir smalsuolių iš miesto. Smagu seniūnaitei, kad jaunimas vis dažniau prisijungia ir prie saugusiųjų rengiamų kaimo švenčių – gal ateityje jie tęs tradiciją, kad kaime būtu ir gražu, ir gera gyventi.
Paklausta, ko norėtų palinkėti savo mylimiems dauglaukiškiams ir aplinkinių kaimų gyventojams, Regina visus ragina džiaugtis kiekviena diena, nes būtent paprastuose dalykuose atrastas džiaugsmas teikia geriausias emocijas ir padeda išvengti nusivylimų.
Na, o vienu paprastu džiaugsm seniūnaitė dalijasi su jumis, mieli skaitytojai. Tai karkos receptas, kuris, anot jos, net ir neįgudusiam kulinarui padės išvengti nusivylimo – paruošti nesunku, o mėgautis tikrai yra kuo.
