Irinos ir Arūno Nakvosų daugiavaikė šeima iš Panevėžio rajono Montvidų kaimo jaučiasi tarsi laimėjusi loterijoje, tačiau bijo, kad prizas neišslystų iš rankų.
Neseniai pas juos apsilankę švedų labdaros fondo „Emmaus“ atstovai daug metų sename, be patogumų name vargstančiai šeimai pasiūlė sukurti vakarietiškas gyvenimo sąlygas: renovuoti pastatą, įrengti vandentiekį, šildymą. Jie netgi iš anksto atsiuntė skalbyklę.
Žado iš laimės netekusių penkių vaikų tėvų Nakvosų džiaugsmą aptemdė kita žinia. Pasirodo, švedams netinka, kad namas, kuriame gyvena Nakvosai ir vyriausias jų sūnus su šeima – iš viso devyni žmonės, priklauso Panevėžio rajono savivaldybės socialinio būsto fondui.
Švedai iškėlė sąlygą – tegu Savivaldybė daugiavaikei šeimai padovanoja namą, o jie savo lėšomis būstą suremontuos.
Rajono meras Povilas Žagunis sako, kad tokio precedento rajone nėra buvę, nes įstatymai neleidžia dovanoti socialinio būsto.
Savivaldybė Nakvosams pasiūlė pirkti namą už devynis tūkstančius litų, bet šeima tokių pinigų neturi.
Nakvosus švedams rekomendavusi vienintelių Panevėžio rajone šeimyninių vaikų globos namų įkūrėja Gražina Grigaliūnienė teigė, kad bus labai gaila, jei nepavyks paimti užsieniečių duodamų pinigų.
Jos teigimu, tokia proga kelis kartus nepasitaiko. G.Grigaliūnienės įsitikinimu, įstatymai turėtų tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai.
„Jeigu taip nėra, vadinasi, juos reikia keisti ar tobulinti“, – kalbėjo moteris. Kaip tvirtino G.Grigaliūnienė, dėl tų prastų įstatymų ir jai gresia „terbelnikės“ dalia.
Dvidešimt metų svetimus vaikus globojantys Grigaliūnai gyvena Panevėžio rajono savivaldybei priklausančiame name. Vieną dieną, kai iš namų išeis paskutiniai globotiniai, sutuoktiniai gali atsidurti gatvėje.
Tačiau dabar G.Grigaliūnienei labiausiai rūpi padėti Nakvosams. Anksčiau į socialinės rizikos šeimų sąrašus buvę įrašyti Nakvosai dabar ne tik jos, bet ir rajono vaikų teisių ir socialinių darbuotojų laikomi gyvu pavyzdžiu, kaip galima atsitiesti.
Gyvena dvaro klėtyje
Nakvosai į dabartinį namą įsikraustė dar 1996 metais. Tuomet du vaikus turėjusiai nepasiturinčiai šeimai Panevėžio rajono savivaldybė skyrė socialinį būstą – buvusio dvaro klėtį, pertvarkytą į būstą.
Šeima iš pradžių įsikūrė viename trobos gale, kitame gyveno senyva moteris. Kai ji mirė, Nakvosai, kurie jau turėjo penkis vaikus, užėmė ir antrąjį namo galą.
I.Nakvosienė pasakojo, kad namas buvo smarkiai apleistas: langai išdaužyti, durys išlaužytos, krosnys apgriautos, elektros skaitiklis išdraskytas. Sutuoktiniai savo lėšomis po truputį viską susitvarkė. Šeimos galva, kad artimieji turėtų bent jau pakenčiamas gyvenimo sąlygas, buvo išvažiavęs padirbėti į užsienį.
Dabar jų namuose kuklu, bet švaru, šilta. Apsilankę žurnalistai virtuvėje prie didelio stalo rado sėdinčią visą gausią Nakvosų šeimyną. Tarp jų buvo ir mažiausias šeimos narys – Nakvosų trijų mėnesių anūkas, įsitaisęs savo mamos glėbyje.
Dažną vakarą prie stalo reikia pastatyti dar kelias papildomas kėdes, nes ateina I.Nakvosienės dukterėčios, pasukusios klystkeliais, vaikai. Mažieji pas Nakvosus pavalgo, pasišildo.
Moteris giminaitės nei teisina, nei smerkia. Akivaizdu, moteriai tai nėra maloni tema.
Kažkada ir ji pati nebuvo pavyzdinga motina, tačiau, padedama namiškių ir svetimų žmonių, laiku susigriebė, atsitiesė.
Padėjo ir kunigo genai
I.Nakvosienė įsitikinusi, kad vien tik smerkiama ir teisiama ji to nebūtų sugebėjusi padaryti. Iš daugiavaikės šeimos kilusios moters tėvas – buvęs kunigas, tačiau duktė daugiau paramos sulaukė iš svetimų žmonių.
Pasak I.Nakvosienės, bene daugiausia gelbėjo G.Grigaliūnienė. Ji palaikydavo moraliai, jei reikėdavo, pabardavo ar pamokydavo. Linksmo būdo vaikų globėja I.Nakvosienei juokais primindavo, kad ji turi kunigo genų, taigi ir elgtis privalanti atitinkamai.
Seniai su švedų labdaros organizacija ryšius palaikanti G.Griga-liūnienė paprašė jų padėti ir Nak-vosams.
Kai sugedo senas šeimos šaldytuvas, švedai suskubo atsiųsti net du, iš jų vieną – šaldiklį. Į daugiavaikės šeimos namus iš Švedijos atkeliavo ir skalbyklė, tačiau ji kol kas stovi nenaudojama – name nėra vandentiekio.
Rugsėjį švedai apsilankė pas Nakvosus ir pranešė pasirengę iš esmės pakeisti šeimos gyvenimo sąlygas: suremontuoti namą, pasirūpinti komunaliniais patogumais.
„Gal jie mums Dievo siųsti“, – negalėjo patikėti I.Nakvosienė. Ji pradėjo svajoti, kaip vieną dieną nebeteks skalbti rankomis, o vaikai galės maudytis vonioje. Apskritai, kad įžengs į normalius namus.
Kaina atrodo per didelė
Šeimos džiaugsmą apmalšino švedų iškelta sąlyga, kad namas turi būti jų nuosavybė. Švedai nenori remontuoti valdiško būsto. Nakvosai dar prieš dvejus metus prašė Savivaldybės jiems namą parduoti, tačiau jų prašymas patenkintas tik dabar.
Nakvosus pribloškė Savivaldybės pasamdytų turto vertintojų nustatyta namo kaina – 9 tūkstančiai litų.
„Mums pasiūlė už tiek namą nusipirkti, bet mes net nesvarstome tokios galimybės. Devyni tūkstančiai mums labai dideli pinigai“, – sakė I.Nakvosienė.
Ji vienintelė šeimoje dirba – valo Paįstrio Juozo Zikaro vidurinės mokyklos Skaistgirių filialą. Nei I.Nakvosienės vyras, nei kartu gyvenantis dvidešimtmetis sūnus kol kas neturi darbo.
„Gyvenam iš mano minimalios algos ir socialinių pašalpų“, – pasakojo daugiavaikė motina.
Sunkmečiu šeimą gelbėja savame darže išaugintos daržovės. Nakvosai prižiūri giminaitės karves, tad turi pieno.
Panevėžio rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos tarnybos vedėja Nijolė Stakytė patikino, kad šeimai priekaištų neturi. Pasak jos, abu sutuoktiniai nėra tinginiai, rūpinasi vaikais, nepiktnaudžiauja alkoholiu.
„Anksčiau buvo problemų dėl I.Nakvosienės. Moteris linko į stikliuką, bet susiėmė. Dabar tikrai nėra jokių rūpesčių“, – sakė ji.
Gerai apie daugiavaikės šeimos tėvus atsiliepė ir Panevėžio seniūnijos socialiniai darbuotojai.
Inga SMALSKIENĖ
