Nacionalistai, socialistai, kairieji, islamistai, moterų teisių, LGBT teisių gynėjai, kurdai – Turkijos protestuotojų profilis labai platus. Tačiau daugelis apžvalgininkų pažymi, kad tarp jų kurdų, nuolatinių protestuotojų prieš Turkijos valdžios aparatą, nėra tiek daug, kiek būtų galima tikėtis iš penktadalį šalies piliečių sudarančios tautinės mažumos, nors jų politiniai lyderiai – tiek kalintis Kurdistano darbininkų partijos PKK lyderis Abdula Ocalanas (Abdullah Ocalan), tiek ir Taikos ir demokratijos partijos BDP parlamentarai – ir išreiškė savo paramą bei solidarumą su marga protestuotojų minia.
Nuo pat Turkijos Respublikos įkūrimo kurdų tautinė mažuma siekė įteisinti teritorinę autonomiją ar bent jau oficialaus savo kalbos pripažinimo. Šioje vietoje reiktų paminėti, kad Turkiją pasaulietine šalimi pavertęs ir tautos tėvu laikomas Mustafa Kemalis Atatiurkas (Mustafa Kemal Ataturk) vadovavosi integralaus nacionalizmo idėjomis – t. y. nepriklausomai nuo tautybės visi šalies gyventojai buvo laikomi turkais. Kurdai – taip pat. Iki šiol oficialiai kurdų tautybė Turkijoje neegzistuoja – jie vadinami kalnų turkais. O jei kurdai nėra pripažįstami kaip tautinė mažuma, vadinasi, automatiškai nepripažįstama ir šios tautinės mažumos kalba, ką jau kalbėti apie autonomijos siekius.
Nors kurdai gyvena ne tik Turkijoje, bet ir kaimyninėse šalyse (Sirijoje, Irane ir Irake), didžiausia jų koncentracija yra Turkijos pietryčiuose. Čia labiausiai reiškiasi ir PKK, dažnai laikoma teroristine separatistine organizacija, nuolat rengianti išpuolius ir reikalaujanti pripažinti kurdų teises. A. Ocalanas šiuo metu yra įkalintas iki gyvos galvos.
Bet kurdų judėjimas neapsiriboja vien PKK sukilėliais – paskutiniu metu vis daugiau paramos sulaukia kurdų BDP, turinti savo atstovų ir Turkijos parlamente. Taikos ir konstruktyvių derybų šalininkai nepalaikė agresyvios PKK pozicijos. PKK, savo ruožtu, pastaraisiais mėnesiais taip pat pakeitė savo oficialiąją retoriką ir vietoj visiškos autonomijos pasitenkintų vien tik tautinės mažumos teisėmis.
R. T. Erdogano vyriausybei po ilgų ir slaptų derybų su kalinčiu A. Ocalanu pavyko susitarti dėl PKK sukilėlių kovos veiksmų nutraukimo – paliaubos paskelbtos gegužės viduryje, vos pora savaičių prieš visą šalį užliejusią protestų bangą.
Dėl šios priežasties radikalesni kurdų teisių gynėjai išreiškia netgi dalinį palaikymą R. T. Erdogano vyriausybei. Pasak Berklio universiteto Verslo ir demokratijos Artimuosiuose Rytuose programos direktoriaus Ali Ezzatyaro, teiginys, kad Turkija, valdoma Erdogano vyriausybės, tampa vis autokratiškesnė, gali būti laikomas teisingu tik tuo atveju, jei būtų atsižvelgiama tik į kelerių paskutinių metų istoriją. „Bet penkiasdešimties Turkijos istorijos metų kontekste Teisingumo ir plėtros partijos (AKP) valdymo laikotarpis parodė tiek ekonominę, tiek ir demokratinę šalies pažangą pagal pasaulyje pripažintus standartus“, – rašo kurdų teisių aktyvistas A. Ezzatyaras. Bet kartu jis pripažįsta, kad R. T. Erdoganas pastaraisiais metais savo politinių tikslų siekia agresyviais metodais ir protestuotojų reiškiami kaltinimai asmeninės laisvės suvaržymu yra visiškai pagrįsti.
Pasak jo, protestuotojai nepelnytai lygina R. T. Erdoganą su kitais Artimųjų Rytų diktatoriais, o sekuliarų kemalistų (Mustafos Kemalio Atatiurko sekėjų) judėjimą su demokratija. A. Ezzatyaras primena, kad Atatiurko Respublikonų liaudies partija (CHP) buvo valdžioje ilgiausią laikotarpį Turkijos Respublikos istorijoje ir visą tą laiką šalis kentėjo ne tik nuo ekstremalaus „religijos ir žmonių atskyrimo“, bet ir nuo ekstremalaus turkų nacionalizmo, o R. T. Erdogano vyriausybė pradėjo konstruktyvias derybas su kurdų sukilėliais dėl šios tautinės mažumos dalinės kultūrinės autonomijos teisių pripažinimo.
Vašingtone gyvenantis kurdų teisių aktyvistas Kanis Chulamas (Kani Xulam) laikosi beveik priešingos nuomonės. Esą nors Erdogano vyriausybė ir žengė mažytį žingsnelį link kurdų klausimo sprendimo, bet iki šiol jokio faktinio padėties pagerėjimo nematyti. Esą netgi demokratija negarsėjančioje Rusijoje tautinės mažumos turi teisę įgyti išsilavinimą savo gimtąja kalba. Be to, jis įsitikinęs, kad kurdai neturėtų pernelyg daug tikėtis iš R. T. Erdogano, nes jis tiesiog nori pasinaudoti kurdais siekdamas imperialistinių tikslų Artimuosiuose Rytuose.
Kitas apžvalgininkas, Jelio universiteto profesorius Imanuelis Valersteinas (Immanuel Wallerstein) pažymi, kad iš visų dabartinių dramos Taksimo aikštėje Stambule veikėjų tik dvi grupės – valdančioji AKP su Erdoganu priešakyje ir kai kurie kairės atstovai yra pozityviai nusiteikę kurdų atžvilgiu, o visi kiti protestuotojai su šia tautine mažuma derėtis nelinkę. Todėl, pasak jo, kurdai gali tapti ta visuomenės grupe, kuri labiausiai nukentės dėl nukreiptų prieš valdžią protestų Turkijoje.
Kurdai susidūrė su kebliu klausimu: viena vertus, R. T. Erdogano vyriausybė parodė daugiausia pastangų derėtis su jais dėl ginkluotos kovos nutraukimo, kita vertus, neparodydami solidarumo su marga protestuotojų minia, kurdai praranda pačių turkų palaikymą, juolab kad demonstracijose keliami su žmogaus laisvėmis ir demokratija susiję reikalavimai. Jei kurdai masiškai prisidės prie protestų, yra nemaža šansų, kad protestuotojams pavyks priversti R. T. Erdoganą atsistatydinti. Bet tada iškils kitas klausimas: ar ateinanti valdžia, kuri tikriausiai būtų formuojama iš pagrindinių opozicinių partijų, nacionalistų ir kemalistų, bus pasiruošusi tęsti Erdogano pradėtus darbus? Galbūt, jei kurdai, o ypač BDP, jų akimis būtų matomi kaip sąjungininkai, o ne kaip vieningos pasaulietinės Turkijos nacionalinio identiteto griovėjai. Tačiau, jei net kurdams prisijungus nepavyktų pakeisti dabartinės vyriausybės, R. T. Erdoganas gali sustabdyti savo pažadėtas reformas kurdų atžvilgiu dėl jų nelojalumo.
Kitas galimas scenarijus – kurdams protestuose masiškai nedalyvaujant, nepasitenkinimą valdžia reiškiantys turkai juos vertins kaip savotiškus valstybės išdavikus, ir, valdžiai pasikeitus, jų dabartinė padėtis šalyje tikrai nepagerėtų.
Apibendrinant galima teigti, kad prieš vyriausybę nukreipti protestai, žvelgiant iš kurdų pozicijos, prasidėjo tikrai ne laiku ir turės neigiamų pasekmių trapios taikos Turkijos pietryčiuose išsaugojimui.
Parengta pagal "Al Jazeera", kurdistantribune.com, ekurd.net, "The New Yorker", "The Moderate Voice", "The Economist", "The Guardian" informaciją.
