Neseniai „Delfyje“ pasirodęs vienos ponios straipsnis „Geltonos penkiakampės atlapuose“ prasideda nelyginant pati primityviausia sovietinės propagandos rašliava, apeliuojanti į visuomenės sąžinės pabudimą prieš jau iki ašarų juokingą fašistinės hidros išsikerojimą „mokslo ir kultūros centre“. Jeigu kas prisimena sovietinius „Naujausiųjų laikų istorijos“ leidimus, tai pastebės, kad aršieji nūdienos kovotojai už tariamą lygybę ir brolybę puikiai įsisavino raudonųjų partinių istorikų retoriką. Iki visiško atitikimo trūktų tik poros skambesnių žodelių liūdnai pagarsėjusio sovietinio propagandisto Iljos Erenburgo stiliumi: „Neprašauk! Nepraleisk! Užmušk!“
Tačiau palikime tai rašančiųjų sąžinei, kadangi šį kartą mintis užkliuvo ne už niekam tikusio etikečių klijavimo ir gąsdinimo
tariamais baubais, kurie aprašomi mano straipsnyje „Tie patys baubai iš palovės“, ir ne už dėmesio pono Vito Tomkaus asmeniui.
Palikime nuošalyje net visiškai istorinės tiesos neatitinkančias nesąmones apie kažkokias geltonas penkiakampes žvaigždes gėjų, kitataučių ir elgetų atlapuose. Kodėl penkiakampes ir kodėl geltonas – čia reikėtų teirautis lakios fantazijos autorės, nekalbant jau apie tai, kodėl iš viso kažkam reikėtų klijuoti kažkokias žvaigždes normalioje valstybėje?..
Dėmesį patraukė kelios paskutinės pastraipos, priešpastatančios „maloniai apgaubiantį daugiakultūrinį šurmulį“ taip vadinamai „vienparametrei pilkumai“. Tikriausiai, pagalvos tūlas lietuvis, per galvą reikia verstis, kad autorei būtų linksmiau gyventi Lietuvoje?
Paskutinės straipsnio „Geltonos penkiakampės atlapuose“ pastraipos puikiai iliustruoja viską, ką norėta pasakyti, ir kas puikiai pažįstama iš visų panašios pakraipos rašliavų: „Čia – stuobriai netašyti, o ten meduoliais sninga“. Multikultūralizmo būtinybė pateikiama kaip neginčytina aksioma, nevengiant asmeninės visažinystės tono, su aiškiai juntama mintimi „man ten gerai, o jums ką, – blogai?“.
Visgi nelabai gerai, gerbiama autore, todėl gal netapatinkime sąvokos „man gerai“ su sąvoka „visiems bus gerai“, bet jeigu jau kalbame tokiu stiliumi, tai...
Ar mes netrokštame Prancūzijoje susipažinti būtent su prancūzų kultūra, Vokietijoje su vokiškąja, arabų pasaulyje – su arabiškąja?
Londone mus žavėtų Bekingemo rūmai, o ne mečetės, Paryžiuje – Luvras ir Eliziejaus laukai, bet ne kinų miestelis, Vienoje – garsioji Opera ir didingi praėjusių šimtmečių architektūros paminklai, o ne spalvingosios kebabų užkandinės ar didžioji taip šlovinama multikultūrinės aplinkos šypsena, kurios, beje, aš pats taip ir nepastebėjau. Susidarė įspūdis, kad mažuose austrų miesteliuose dvelkia visai kita atmosfera, negu daugiakultūriniame ir, žinoma, „kultūringame“ jų megapolyje. Ir nedaug teklysiu pasakydamas, kad daug austrų tiesiog šalinasi savo sostinės, persisotinę neaustriškąja Austrija.
Ar mus domintų Tibetas, tapęs Vakarų kultūros klonu Azijoje? Japonija, jeigu jos dvasinė kultūra vis labiau atsisakytų unikalaus prigimtinio „japoniškumo“? Autorės akcentuojamas kultūrinis ribotumas įveikiamas ne per visko absorbavimą, kaip viską sugerianti kempinė, o per lygiavertį kultūrinį dialogą, būnant ir siekiant išlikti pirmiausia savimi.
Egzistuoja kryptis ne tik tolyn ir ne tik plaukiojimas paviršiumi nuo vieno kranto prie kito, bet ir gilyn. O žmogus, visa pilnatve dar nepajutęs savo kultūrinio gylio, jau visa savo esybe metasi į „skirtingų spalvų, kalbų ir skirtingų šypsenų pripildytą kasdienybę“.
Žmogus, kuris vargu ar kada pats, viduje išgyveno begalinių vidinių, o ne tik išorinių lietuviškosios Lietuvos gelmių pajautą, rašo nelyginant būtų persisotinęs ir galutinai pavargęs nuo iki gyvo kaulo įgrisusios „vienparametrės pilkumos“.
Tačiau čia jis ne tik bodisi ta „pilkuma“, bet ir, kaip matosi iš rašinio atmosferos, siūlytų perkelti idealizuojamąjį modelį iš
svetur čionai, netgi jeigu tam priešintųsi absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų.
Aš, priešingai nei mūsų suaktyvėję oponentai, manau, kad mes būsime įdomūs Europai ir pasauliui tik išsaugoję savitumą, kultūrinį ir tautinį identitetą, tradicijas ir lietuviškąją tautos dvasią (nė kiek nesibodžiu to Nidos Vasiliauskaitės dažnai naudojamo „keiksmažodžio“). Įdomūs iš gerosios, o ne iš blogosios pusės, ko taip siektų piešiantys „nacistinius“ baubus, rengiantys vadinamąsias demokratijos laidotuves ir kiekviena pasitaikiusia proga dergiantys savo pačių Tėvynės vardą visose „kultūringosios“ Europos instancijose.
Tad į kokią pagarbą ir šypsenas apeliuojama? Atvirų šypsenų užsitarnausime būdami atviri, bet kartu ir nepamiršę tvirto siekio išlikti savimi. Pagarbos užsitarnausime ne būdami kažkieno klonais, o tik turėdami savo nuomonę, savo kelią, gyvenantys savo, o ne kitų gyvenimus.
Pripildykime jį savo pačių gyvasties pilnatve, tuomet nepakenks susipažinti ir su kitomis spalvomis bei kvapais. Susipažinti, gerbti, domėtis, o ne negalvojant viską absorbuoti.
Priešingu atveju rizikuojama tapti ne kuo kitu, o tik daugiaparametre pilkuma – išore be turinio.
V. K.
