Austra Skujytė, sugrįžusi į septynkovę, jaučiasi labai gerai. Dalyvauja įvairiose žiemos varžybose, pasitikrina savo jėgas atskirose rungtyse.
Tiktai 800 m nuotolio Atėnų olimpinė vicečempionė kol kas neliečia. Ji per pratybas ar varžybas norėtų bėgti tą distanciją, tačiau treneris Aleksas Stanislovaitis stabdo savo mokinę ir sako: „Kur skubi, ateis laikas ir galėsi bėgti.“
– Ką rodo Tavo šiemetiniai startai žiemą, kaip vertini savo rezultatus?
– Jaučiuosi labai gerai, viskas džiugina, einu į priekį. Penkiakovės varžybose žiemą neplanuoju dalyvauti, rengiuosi vasarai, pavienės rungtys mane nuteikia optimistiškai. Žiemą į aukštį peršokau 180 cm ir vos neįveikiau 185 cm (asmeninis rekordas – 189 cm), į tolį nuskriejau 6 m 36 cm. Tapau greitesnė, aštresnė. – Septynkovės rungtis mane buvo išsekinusi, būtinai reikėjo pailsėti. Žiemos startai dabar rodo, kad esu atsigavusi, kupina jėgų.
– Tai Tavo noras rungtyniauti vien tiktai rutulio stūmimo sektoriuje jau pradingo?
– Ko gero. Rutulio gana rimtai ėmiausi, šiai rungčiai buvau susikoncentravusi. Sekėsi neblogai, bet tarp rutulininkių gana nejaukiai jaučiausi. Pamačiau, kad reikia jėgos, atitinkamai atrodyti. Kažkaip savaime dingo noras dažnai rungtyniauti su tikrosiomis rutulio stūmikėmis. Labai laiku treneris Aleksas Stanislovaitis mane pagundė, kad galiu gerai ir bėgti, šokti į tolį.
Pasidarė smalsu, na, galvoju reikėtų prie tų septynių rungčių vėl sugrįžti. Juolab kad septynkovės durų netrinktelėjau, normaliai su ta rungtimi net neatsisveikinau. Vasarą planuoju dalyvauti dvejose septynkovės varžybose. Planuoju įvykdyti normatyvą, leisiantį dalyvauti pasaulio čempionate.
– Treniruojiesi Kaune, bet visada su dideliu entuziazmu dalyvauji varžybose Vilniuje. Kuriame manieže smagiau?
– Vilniaus maniežas šiltas, o pas mus Kaune vėsu, vos 15 laipsnių. Kai neseniai čia dalyvavau varžybose, turėjau užsidėti pirštines, nes rankos šalo. Vilniuje tiesiog pasaka rungtyniauti, čia gera, malonu. Sportininkui šiluma – labai didelis privalumas.
– Tavo treneriu tapo sprinterių kalvis A. Stanislovaitis, kaip sekasi su juo dirbti?
– Pati kartais save palinksminu: apkeliavau pasaulį – pradėjau nuo Kauno, po to išvažiavau į Vilnių, į Ameriką ir vėl grįžau į tą patį Kauną. O čia suradau naują trenerį – A. Stanislovaitį. Aš juo labai džiaugiuosi, jis mane lyg ir pasaugo. Per savaitę treniruojuosi keturis kartus, kai anksčiau – net iki 10 kartų per savaitę.
Skirtumas tikrai didelis. Iš pradžių galvojau, kad treneris su manimi juokauja, net ir savaitgaliais neverčia treniruotis. Kai stumdžiau rutulį, sau leisdavau savaitgaliais pailsėti, bet kartais eidavau ir šeštadieniais pastumdyti. Kaip septynkovininkei, per savaitę tiek nedaug kartų treniruotis – man kiek keistoka. Tačiau jaučiuosi labai gerai, nesu pavargusi, treniruotės man mielos, norisi eiti į maniežą.
Treneris viską grindžia mokslu, turi svarių argumentų, kodėl reikia daryti taip, o ne kitaip. Savo treneriu A. Stanislovaičiu aš žaviuosi, grįžta jėgos ir pasitikėjimas. Kaip būsimai trenerei, šita jo patirtis yra neįkainojama. Aš buvau sukaupusi visai kitokią patirtį. Ką pati esu sukaupusi, norisi ir kitam pritaikyti. Man atrodė, kad viskas tiko, o A. Stanislovaitis apvertė mane aukštyn kojomis.
– Treneris dirba savo metodu, puikus pavyzdys – tas 800 m nuotolis. Ar Amerikoje per pratybas jį dažnai bėgiojai?
– Kiekvieną savaitgalį bėgiojau tas atkarpas. Man tai būdavo pati nemaloniausia procedūra. Dabar pačiai kiek neramu: jau ir vasaris ant nosies, o 800 m dar nė karto nebėgau. Treneris A. Stanislovaitis mane guodžia ir sako, kad nepergyvenčiau, ateis laikas ir pasieksiu gerą rezultatą. Matyt, treneris mane saugo, žino, kokia sunki rungtis ta 800 m distancija.
Savo naujuoju treneriu visada pasitikiu. Kaip sakoma, lazda turi du galus: tobulinsiu ištvermę, bet prarasiu greitį. Septynkovėje yra šešios rungtys, kuriose ištvermės nereikia.
– O ar Tau didelis pagalbininkas rutulio stūmimo sektoriuje – daugkartinis Lietuvos čempionas ir rekordininkas Rimantas Plungė?
– Jis man padeda techniškai stumdyti rutulį. Vadovaujant šiam treneriui, labai daug kas pasikeitė, gal iš šono tiktai nelabai matyti. Su R. Plunge mes jau treji metai kartu. Patobulėjo mano judesys, pats treneris sako, kad mano stūmime pagaliau atsirado toks judesys, apie kurį jis taip svajojo.
Manau, kad man ir to svorio per daug nereikės. Stumdysiu tiek pat sverdama, kaip buvau rutulio stūmikė, ir septynkovėje „pasikrausiu“ nemažai taškų. R. Plungė man irgi patinka kaip žmogus – ramus, lengva su juo bendrauti. Su treneriu apkalbėjome, kad gal būtų neblogai rutulį stumdyti per šiemetinį Europos uždarų patalpų čempionatą. Normatyvas yra realus – 16 m 80 cm.
– Ar septynkovės rungtyje rasi savo senų varžovių, su kuriomis rungtyniavai, ar visos bus naujos?
– Rasiu olimpinę čempioną ukrainietę Nataliją Dobrynską, britę Jessiką Ennis, kuri irgi sava, dar vieną kitą. Bet nemažai mano varžovių jau nebebus, o jaunoms septynkovininkėms turėtų būti siurprizas mano sugrįžimas. Noriu dalyvauti Londono olimpinėse žaidynėse, tikiuosi įvykdyti normatyvą (6150 tšk.), kuris tikrai nėra aukštas.
– Prasitarei, kad nori būti trenere, ar sugebėsi dirbti?
– Ta mano idėja vis labiau bręsta. Iki šiol man vis atrodydavo, kad trūksta žinių, remdavausi savo patirtimi. Dabar to mokslo mokausi LKKA magistrantūroje, per šį pusmetį beliko parašyti magistro darbą. Rašysiu apie tai, ką pati dariau – apie septynkovę.
Jolanta Mockevičienė
