Realdata direktorius, nekilnojamojo turto (NT) analitikas Arnoldas Antanavičius teigia, kad su didžiausiomis problemomis šiuo metu susiduria Pilaitė, Bajorai, Pašilaičiai, Perkūnkiemis, Kalnėnai bei Pavilniai. Ten dygsta ir daugiabučiai, ir kotedžai, įsikuria jaunos šeimos. Tačiau infrastruktūra nėra pakankamai išvystyta. Vietų darželiuose ir mokyklose trūksta, tenka keliauti į kitus mikrorajonus.
„Bajoruose, Santariškėse, didžiausia problema, nes ten apskritai jokios mokyklos nebuvo. Ir kai pradėjo statyti gyvenamuosius namus, ten gyvenantys žmonės nė vienos mokyklos neturėjo. Pavyzdžiui Pašilaičiai ir Pilaitė turi tą senąją dalį, kur ten jau buvo kažkokia infrastruktūra ir rezervai, tad kažkurį laiką tos problemos nesijautė. Vystytojai statė ir išnaudojo tą anksčiau sukurtą socialinį gėrį, patys neinvestuodami nė cento į šitą infrastruktūrą, o pasiimdami visą pelną iš būsto pardavimų.
Bet ta riba buvo viršyta ir dabar galiausiai turime problemas ir Pilaitėje, ir Pašilaičiuose, kur vaikai kai kur ir po dvi pamainas eina į mokyklas. Problemų yra ir Kalnėnuse, ir Pavilnyje. Stato mažaaukščius namus, bet jų tiek daug pristatyta, kad praktiškai nėra ugdymo įstaigų. Tai natūraliai kenčia aplinkiniai rajonai. Iš Perkūnkiemio veža į Pašilaičius, iš Pilaitės į Karoliniškes, iš Pavilnio į Naująją Vilnią. Žmonės papildomai gaišta laiko važinėjant, deginant kurą, didinant kamščius. Tų karštųjų mikrorajonų problematika persimeta į kitus mikrorajonus“, – įsitikinęs A. Antanavičius.
Ragina gyvenamųjų namų statytojus prisidėti labiau
Arnoldas Antanavičius naujienų portalui tv3.lt teigia, kad savivaldybė turi priemones, kaip galėtų priversti gyvenamųjų kvartalų vystytojus pastatyti ir socialinę infrastruktūra, tačiau paprastai apsiribojama kelių, sankryžų, šaligatvių sutvarkymu ar apšvietimu.
„Kelių proc. sumą nuo projekto dydžio keliauja kaip ir miesto naudai. Bet aš asmeniškai žiūriu, kad čia labai nedidelė duoklė miestui, nes tų pačių kelių, tų pačių šaligatvių labiau netgi tiems vystytojams reikia, kurie stato ir urbonizuoja kvartalus, nes jiems tuos būstus reikia parduoti. O tuo tarpu, ar užteks darželių ir mokyklų, apie tai nepagalvojama. Miestas išduodantis statybos leidimus ir matydamas tą kiekį, kaip ir turėtų suprasti, kas bus po penkių ar trijų metų. Šiais metais vėl rekordinis skaičius Pilaitėje pirmokų. O tai reiškia, kad jaunos šeimos su mažais vaikais jau priauga iki mokyklos ir jau esamų tų dviejų mokyklų pradeda nebeužtekti. O naujų tikrai nespės taip greitai pastatyti“, – sako NT analitikas.
Dabar jis pastebi paradoksą: daugiabučiais užstatyti mikrorajonai, neužtenka darželių ir mokyklų, o savivaldybė po to organizuoja konkursus ir ieško, kas už viso miesto pinigus konkrečioje vietovėje pastatytų darželį ar mokyklą.
„Toks paradoksas, kai iš anksto galėtų įpareigoti vystytoją, kad jei nori statyti, tai prisidėk prie darželio ar mokyklos. Arba pastatyk, jei didelis projektas. O dabar turime situaciją, kai miestas finansuoja“, – sako A. Antanavičius.
Jis mano, kad turėtų būti priimtas Infrastruktūros įstatymas, kuriame būtų aiškiai numatyta, kokius mokesčius miestui sumoka vystytojai ir kur jie panaudojami.
„Tas įstatymas įneštų aiškumo ir nebebūtų derybų klausimo. Nes dabar dažnu atveju vystytojas nori gauti leidimą, savivaldybė pareiškia kažkokius reikalavimus, vystytojas eina derėtis, atsiranda žmogiškųjų klaidų klausimas, kad kažkoks žmogus gali kažką nuspręsti ir galbūt tai ne visai naudinga miestui“, – teigia jis.
Padidinus vystytojų indėlį brangtų būstas
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktorius Mindaugas Statulevičius tikina, kad investuotojai rūpinasi infrastruktūra tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai. Visų pirma tose zonose, kur yra vystomi nauji kvartalai, jie sutvarko kelius, šaligatvius, o taip pat būna, kad ir išskiria patalpas darželiams steigtis. Be to, sumoka papildomą mokestį į miesto biudžetą.
„Visa nauja statyba Vilniaus mieste yra apmokestinta vadinamuoju socialinės inžinerinės infrastruktūros mokesčiu. Tai yra, už kiekvieną pastatytą kvadratinį metrą mokama 4,30 Eur į miesto biudžetą, kurie turėtų tikslingai nueiti infrastruktūros vystymui. Be abejo tai nėra pakankamos lėšos, tai tik dalis. Pati savivaldybė priima sprendimą, ar tuos pinigus priimtus iš investuotojų nukreipti į mokyklų bei darželių pagerinimą ar statybą, ar tiesti kelius, apšvietimą įrengti ir pan. Tai jau savivaldybės prerogatyva ir vystytojai nelabai turi įtakos. Matyt šitą modelį reikėtų tobulinti“, – sako M. Statulevičius.
Jis pasakoja, kad dabar neretai išeina taip, kad sumokama yra vienoje teritorijoje, o pinigai nukreipiami į kitą teritoriją. Pavyzdžiui, sumokama už statomą projektą Pilaitėje, o nusprendžiama, kad šiuo metu miestui labiau reikia tvarkyti Neries krantinę, ar dviračių taką Antakalnyje.
Be to, M. Statulevičius informuoja, kad dabar Aplinkos ministerija rengia infrastruktūros plėtros įstatymą, kur bus nustatytas modelis, kaip prisidedama prie miesto infrastruktūros. Tai gali reikšti ir didesnį mokestį investuotojams, kuris neabejotinai persiduotų į buto kainą.
„Investuotojai turės labiau prisidėti, bus nebe 4 eurai už kvadratą, o galbūt 50–60 eurų nuo kvadratinio metro, bet jie gaus visą pilną reikiamą infrastruktūrą iš miesto. Tai reiškia gyventojas mokėdamas už būstą, nes ta suma įskaičiuota į būsto kainą bus, žinos, kad prisidėjo, susimokėjo už dalį infrastruktūros – pagerintus kelius, naujus ar renovuojamus darželius, kurie bus jo aplinkoje.
Faktas, kad bus perkeliama į būsto kainą, bet tai leis suvaldyti ir sumažinti poreikį, kaip dabar atsitinka, kad žmonės nusipirko būstą, o infrastruktūra gerokai vėluoja“, – mano LNTPA direktorius.
Tikimasi, kad šis projektas rudenį pasieks Seimą ir kitais metais įsigalios.
Taip pat M. Statulevičius ragina atkreipti dėmesį, kad dabar statomi objektai gali būti nebereikalingi po dešimt metų. Pavyzdžiui, vietoje mokyklos ar darželio prireiks veiklos centro, sporto klubo, bibliotekos ar pan. Dėl to statomas pastatas neturėtų būti monofunkcinis, bet lengvai transformuojamas pagal gyventojų poreikius.
Pinigų mokykloms ir darželiams neužtenka
Anot SĮ „Vilniaus planas“ projektų vadovo Mandaugo Grabausko, plėtojant miesto mikrorajonus, atsižvelgiama tiek į jau esamą gyventojų skaičių, tiek į būsimą gyventojų skaičių. Jis ir lemia, ar bus inicijuojama naujos mokyklos ar vaikų darželio statyba.
M. Grabausko teigimu, šiems statiniams reikalingoms investicijoms naudojamas ne tik savivaldybės biudžetas, bet pritraukiamos ir privačios bei valstybės programų lėšos. Taip pat ieškoma, kaip privatūs NT plėtotojai ir bendruomenės galėtų prisidėti prie savo teritorijos socialinės ir kultūros infrastruktūros plėtros.
Ruošdami naują projektą, nekilnojamojo turto vystytojai, su Vilniaus miesto savivaldybe pasirašo paramos socialinei ir inžinerinei infrastruktūrai teikimo sutartis, pagal kurias savivaldybei moka po maždaug 4,35 Eur/kv. m. Šie pinigai naudojami kultūros, švietimo, visuomenės sveikatos saugos, sporto ir sveikatingumo, rekreacijos ir turizmo, religinės paskirties ir kt. savivaldybės poreikiams.
„Gautą paramą privaloma naudoti tik socialinės ir inžinerinės infrastruktūros plėtrai. Taigi gautos per metus paramos panaudojimas susijęs nebūtinai tik su naujų darželių, mokyklų plėtra ar naujų kelių tiesimu, bet ir su kitomis ne mažiau miestui svarbiomis sritimis“, – portalui tv3.lt teigė M. Grabauskas.
Kadangi tokia paramas kasmet nesudaro nė 1 mln. litų, M. Grabausko teigimu, šios sumos neužtenka pastatyti naują darželį į mokyklą, todėl ji paprastai naudojama senųjų atnaujinimui.
