Už grotų įsižiebusi R. Daškevičiaus ir Gelijos meilė laisvėje baigėsi vestuvėmis.
Dvikova su “zonos" lyderiais
„Zona“ – ne laisvė, ten kiti įstatymai. Sėdėjau Pravieniškių kolonijoje, turėjau autoritetą. Mane vienas „gaidys“ prie visų įžeidė, aš jį papjoviau – kitaip pats būčiau tokiu tapęs. Jei atleidai įžeidimą, neatsakei tuo pačiu įžeidusiam „zekui“ – viskas, tu „ožys“. Tenai kaip džiunglėse: išgyvena tas, kas stipresnis“, – šių eilučių autoriui yra sakęs vienas gerai žinomas buvęs Pravieniškių 2-osios sustiprinto režimo kolonijos kalinys.
Po nuosprendžio naujasis „zekas“ R. Daškevičius atlikti bausmės buvo išsiųstas į minėtą koloniją. Atrodė, viskas aišku – jis bokso profesionalas, nuteistas pagal „prestižinį“ straipsnį dėl reketo, todėl ten bus savas. Tačiau Daškė nebuvo sutiktas svetingai. Jau pirmosiomis dienomis jam teko dėl įtakos kautis su tuomet šioje įkalinimo įstaigoje tarp kalinių lyderiais laikytais vyrais.
Kumščių kietumą Daškė netrukus išbandė ne tik su vietiniu „zonos“ lyderiu, kuris buvo pagarsėjęs Čialkos pravarde, bet ir su ten pat įkalintais panevėžiečiais Tulpiniais – vėliau policijos nušautu Romualdu Čeponiu bei Dainiumi Skačkausku, kuris dabar bendradarbiauja su teisėsauga.
Kartą Daškė buvo smarkiai primuštas ir pateko į ligoninę. „Svarbiausia – priversti priešininkus atsipalaiduoti, prarasti budrumą ir per kuo trumpesnį laiką neutralizuoti lyderį. Gauja yra stipri savo vienybe – iki pirmo parklupusiojo“, – savo draugams yra sakęs Daškė.
Netrukus šie jo žodžiai virto realybe: už Žaliakalnio garsenybę stoję bendrai keršydami žiauriai sumušė R. Čeponį.
Kolonijoje suartėjo su Ilgu
Iš ligoninės į koloniją sugrįžęs Daškė jau buvo pripažintas naujuoju lyderiu. Jis pradėjo skriausti netgi vyresnio amžiaus ir gerokai garbingesnę padėtį kriminaliniame pasaulyje įgijusius kalinius, iš esmės pakeitė jų kasdienio gyvenimo režimą bei tradicijas.
Kaune likę sėbrai ir įtakingiausi Žaliakalnio bosai R. Daškevičių nuolat lankė ir visais įmanomais būdais rūpinosi, kad jis kuo greičiau išeitų į laisvę. Edmundas Bilinskas-Edma su keliais draugais neretai Daškinių vadeivai atveždavo daiktų, madingų drabužių, maisto. Tarp aktyviai R. Daškevičių lankančių buvo ir Žaliakalnio nusikaltėlių autoritetas Arikas Pastuškovas. Kartą apsilankęs pas Daškę kolonijoje, vėliau savo draugams jis gyrėsi, kad kartu išgėrę dvi dėžes konjako.
Būdamas už grotų Daškė jautėsi tarsi rūmuose – jis kada panorėjęs gerdavo brangius gėrimus, valgydavo aristokratišką maistą, net galėjo žiūrėti palydovinę televiziją.
Buvę Kauno operatyvininkai „Akistatai“ pasakojo, kad tuo metu po savo sparnu R. Daškevičius priglaudė tenai pat bausmę atliekantį jonaviškį Rolandą Dromantą, kuris vėlesniais metais tapo žinomas Ilgo pravarde. Šis jau buvo keturis kartus teistas, tačiau nebuvo pasiekęs didžiulių aukštumų tarp kriminalinio pasaulio veikėjų – laikytas tiesiog smulkiu chuliganu iš Jonavos.
Dar atliekant bausmę Pravieniškėse Ilgas buvo tikra priešingybė Daškei, kuris buvo griežtos rankos šalininkas ir mėgdavo demonstruoti galią bei jėgą. „R. Dromantas nuo jaunystės pasižymėjo kaip atsakingesnis, pareigingesnis už R. Daškevičių“, – taip esminius abiejų Daškinių charakterio bruožus apibūdino buvęs jų verslo partneris.
Ilgas.Kolonijoje Daškė susipažino su Ilgu (Kauno policijos nuotr.)
Draugą pražudė pinigų potraukis
1992–1994 metais pagrindiniai Daškinių konkurentai – Vilijampolės Daktarai – ėmėsi ieškoti priedangos tarp aukščiausių Lietuvos teisėsaugos pareigūnų.
Henriko Daktaro žmonės, apsilankę pas aukštus Vidaus reikalų ministerijos darbuotojus, siūlė Daktarų atžvilgiu netaikyti prevencinio sulaikymo. Mainais už tai buvo pažadėta, kad Kaune nebus sprogimų ir žmogžudysčių.
Verta prisiminti, jog netrukus po Daktarų apsilankymo pas aukščiausio lygio teisėsaugininkus buvo suimta nemažai aukščiausio lygio Kauno banditų. Tarp suimtųjų nebuvo nė vieno vilijampoliečių aplinkos žmogaus. Ypač negailestingi smūgiai buvo suduoti Daktarų autoriteto nepaisantiems Daškinių gaujos atstovams.
Tuo metu laisvėje likę Daškinių gaujos nariai vertėsi kaip kas išmanė. Bene labiausiai nuskambėjo artimas R. Daškevičiaus draugas Ričardas Valionis, pravarde Varlius.
1992 metų sausį R. Valionis susitiko su alytiškiais V. Germanu ir S. Ziniu, pažadėjęs tarpininkauti įsigyjant didelį kiekį cigarečių. Įsėdo į jų aštuntuką Kaune, Zanavykų gatvėje ir – Makarovo markės pistoletu abu nušovė...
Vieno iš nužudytųjų kišenėje buvo rastas raštelis su Varliaus duomenimis, todėl po nužudymo laisvėje jis teišbuvo tris paras. Pareigūnai rado ir ginklą, kurį Varlius buvo užkasęs.
Aukščiausiojo Teismo skirtą bausmę – kalėti iki gyvos galvos R. Valionis atlieka ir dabar.
Šios dvigubos žmogžudystės tyrimo metu buvo surinkta daug duomenų apie Žaliakalnio grupuotės branduolį. Daškės artimais draugais ir bendražygiais buvo įvardinti A. Pastuškovas, Algis Stalauskas-Stalas, Gintaras Kupčiūnas-Kupčia, Arvydas Eidukaitis-Aidelis, Gintautas Bakanauskas-Bakanas, Vaidotas Stankevičius-Smauglys ir daugelis kitų.
Skandalingas paleidimas anksčiau laiko
Atlikdamas bausmę R. Daškevičius retsykiais skambindavo E. Bilinskui į namus. Kartą telefono ragelį pakėlė jo sugyventinės Dalios Drazdauskienės duktė Gelija. „Tada man buvo tik šešiolika. Vieną dieną kažkas paskambino – malonus balsas paprašė Dalios. Pasakiau, kad supainiojo numerį. „Ką gi, tuomet tu būsi mano žmona“, – pasakė vaikinas ir padėjo ragelį. Kai pirmą kartą pamačiau Remigijų, iškart supratau, kad tai mano gyvenimo meilė“, – vieno leidinio žurnalistui yra prisipažinusi Daškės našlė.
Plačiomis pažintimis išgarsėjusių draugų dėka Daškei visų 7 metų sėdėti neteko. 1993 metų gegužę atbuvusio du trečdalius bausmės laiko kauniečio byla buvo peržiūrėta. Daškei buvo pritaikytas Amnestijos įstatymas – nuspręsta, kad jam užteks praleisti už grotų 5 metus ir 8 mėnesius.
1994 metų liepą suėjo terminas, kai atlikęs tris ketvirtadalius bausmės Daškė už gerą elgesį galėjo būti paleistas iš kolonijos lygtinai. Taip ir įvyko. Kilo didžiulis triukšmas, paaiškėjus, jog kolonijos administracija savo teikime Kaišiadorių apylinkės teismui paleisti R. Daškevičių padarė nemažai pažeidimų.
„Yra žinių, kad kolonijos vadovybė paskaitė teismo nuosprendį ir nusprendė, kad R. Daškevičiaus kaltės įrodymų nėra. Teismo posėdyje nedalyvavo nei prokurorė, nei sekretorė, nors protokole pažymėta, kad jos dalyvavo. Tuomet kolonijai vadovavusiam viršininkui ši istorija kainavo papeikimą. Kaišiadorių teismo sprendimą tuometinis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas apskundė, bet 1995 metų pradžioje bylą nagrinėjant iš naujo, liko galioti senasis nuosprendis ir tuo metu R. Daškevičius galutinai ir teisėtai liko laisvėje“, – prisiminė vienas garsus prokuroras.
Daškės vestuvės
1994-ųjų liepą grįžęs iš kalėjimo, Daškė suartėjo su Gelija, o po kelių mėnesių jų artima draugystė baigėsi vestuvėmis.
Į Kauno rotušę pasveikinti jaunavedžių susirinko marga publika – ne tik artimieji, bet ir abejotinos reputacijos draugai R. Dromantas, E. Bilinskas, A. Pastuškovas, Algirdas Antanynas-Antonis, taip pat žemesnės grandies „torpedos“ iš Žaliakalnio.
„Aš ilgą laiką nepritariau, kad Remigijus draugautų su mano mylimos moters dukra. Nors jis sakė, kad sugrįžęs ves Geliją, tačiau aš netikėjau jo žodžiais. Bet pasirodo, jog klydau. Sugrįžęs į laisvę, kai kuriems žmonėms jis pasirodė stebėtinai pasipūtęs, o gal per tuos kelis nelaisvės metus išsiskyrė mūsų požiūriai į gyvenimą“, – prieš keletą metų šio žurnalistinio tyrimo autoriui kalbėjo iki šiol bausmę atliekantis E. Bilinskas.
