Dar nuo senovės laikų žmonės kūrė mitus apie skraidančius drakonus ir netgi baiminosi šių neegzistuojančių sutvėrimų. Tačiau skraidančių (o tiksliau – sklandančių) gyvačių, kad ir besparnių, gamtoje esama; negana to, JAV karinių tyrimų organizacija DARPA tikisi išsiaiškinti, kaip joms pavyksta atlikti šį triuką.
Sklandyti mokančios gyvatės paplitusios daugiausia pietryčių Azijoje ir Indijoje. Dauguma jų priklauso Chrysopelea šeimai. Šios rūšies atstovų tyrimais dabartiniu metu užsiima Pentagono tyrimų padalinio DARPA remiami Virdžinijos Politechnikos instituto mokslininkai, vadovaujami biologo Džono Sochos.
DARPA kol kas neatskleidžia priežasčių, paskatinusių organizaciją domėtis skraidančiomis gyvatėmis, tačiau jos finansuojamo tyrimo metu siekiama sukurti trimates skrydžio metu veikiančių biologinių ir fizikinių mechanizmų vizualizacijas.
Kaip gyvatėms tai pavyksta? Iš tikrųjų jos neskrenda, o vykdo „tikslingą kritimą". Jos užšliaužia į aukščiausių medžių viršūnes, dažniausiai į keliasdešimties metrų aukštį ir tada šoka žemyn. Tačiau jų įvaldytas metodas ilgą kūną paversti aerodinaminiais aparatais yra išties įspūdingas – horizontalia kryptimi jos gali nuskrieti maždaug keturis kartus didesnį atstumą nei šuolio aukštis. Pirmiausia kritimo metu gyvūnai išvysto reikalingą greitį, o tada ima vingiuoti savo kūną sparčiai kintančiomis apskritiminėmis formomis. Iš esmės jų kūnas pradeda veikti kaip vientisas sparnas; kai kurie individai skrydžio metu sugeba netgi pakeisti judėjimo kryptį. Kaip šis procesas vyksta tikrovėje žiūrėkite šiuose videosiužetuose.
