Praeities konservavimo konvejeris įsibėgėja vis labiau: bandydami išsaugoti senas nuotraukas, vaizdo ir garso įrašų kolekcijas ar asmeninio archyvo dokumentus juos skaitmenizuojame, tvarkome, valome, įrašinėjame į CD ar DVD. Tačiau tariamai amžino skaitmeninio pasaulio pranašumai prieš “analoginį” akimirksniu išsisklaidys.
Nes po keliolikos - o gal net kelerių! - metų aptiksite, kad jūsų skaitmeninis archyvas pavirto tik megabaitų sąvartynu.
Labiausiai informacijos technologijas išplėtojusios šalys jau dabar susiduria su vadinamąja “skaitmeninių viduramžių” problema, kai prieš kelis dešimtmečius sukaupti duomenys - pradedant mokslo tyrimų informacija, baigiant medicinos įstaigų duomenų bazėmis - tampa praktiškai neprieinami. Mat jie buvo kuriami ir apdorojami prieštvanine (!) technine ir programine įranga, kuri visiškai nesuderinama su dabartiniais kompiuteriais. Norint prikelti prieš keliolika metų sukurtus failus antram gyvenimui dažnai tenka rūpintis solidžiu biudžetu ir samdytis rimtą IT specialistų komandą. Deja, daugeliu atveju tai neįmanoma net ir turtingose šalyse.
Pranešama, kad Pietų Kalifornijos universiteto (JAV) neurobiologai pateko į “skaitmeninius viduramžius” bandydami pasinaudoti 1976 m. NASA surengtos ekspedicijos į Marsą duomenimis, įrašytais į magnetines juostas. Paaiškėjo, kad duomenys jose buvo užfiksuoti nežinomu formatu. Visi “Vikingo” programoje dirbę NASA programuotojai arba jau mirę, arba seniai nebedirba, viltis pasinaudoti originaliomis magnetinėmis juostomis išblėso. Visa laimė, kad tyrinėtojams pavyko susirankioti reikiamą informaciją, kuri buvo išspausdinta ant popieriaus. Ironija: kad ją būtų galima naudoti kompiuteriuose, teko samdyti studentus - jie turėjo iš naujo surinkti visas atspauduose matomas raides ir skaičiukus.
JAV spaudoje apstu šios skaitmeninio nesuderinamumo problemos variacijų: įmonės negali atkurti savo archyvinių elektroninių dokumentų, kurių prireikė teismo procesui, profesoriai netenka ištisų darbo dešimtmečių, kai praranda duomenis saugiomis laikytose laikmenose arba jų nebegali atkurti dabartinėmis techninėmis ir programinėmis priemonėmis.
Vienas ryškiausių ir labiausiai pamokančių “skaitmeninių viduramžių” problemos pavyzdžių - D. Britanijos korporacijos BBC 1986 m. sukurto šalies skaitmeninio gyvenimo archyvo likimas. Vadinamasis “Domesday” projektas buvo pradėtas siekiant paminėti 900-ąsias Anglijos karaliaus Viljamo I, arba Užkariautojo, įsakymu sudarytos šalies nuosavybės aprašymo knygos (“Domesday book) metines. Šią knygą 1086 m. surašė normanų vienuoliai. Ji puikiausiai išsilaikė iki šių dienų - originalą galima pamatyti Viešajame archyve (Public Record Office), esančiame Kew miestelyje prie Londono.
1986-aisiais BBC inicijavo naują Anglijos gyvenimo aprašymą, į kurio kūrimą įtraukė apie milijoną britų - moksleivių, studentų, įvairiausių sričių specialistų. Jų pastangų dėka buvo sukurtas skaitmeninis interaktyvus “tikrovės archyvas”, susidedantis iš daugybės tekstų, nuotraukų, garso bei vaizdo įrašų, pasakojančių apie dabartinį šalies gyvenimą. Turinys buvo įrašytas į du 30 cm videodiskus kaip į patikimiausią ir patogiausią laikmeną ir paliktas ateities kartoms.
Tačiau jau po 16 metų BBC “Domesday” archyvas virto “skaitmeniniais viduramžiais” - paaiškėjo, kad juo nebeįmanoma pasinaudoti. Seniai nebeliko nei tam skirtos techninės (“BBC Micro Master” 8 bitų kompiuteriai su 32 KB RAM bei LVROM videodiskų grotuvais), nei programinės (programavimui naudota BCPL kalba, C kalbos pirmtakė) įrangos.
Išeitis tebuvo tik viena - burti skaitmeninių gelbėtojų komandą, kuri sugebėtų perkelti turinį į šiuolaikinius kompiuterius. Su šia užduotimi galų gale sėkmingai susidorojo “Camileon” projekte dalyvavę kompiuterių technikai ir programuotojai (apie jų darbą kuriant specialius emuliavimo sprendimus pasakojama šiame tinklapyje: (www.atsf.co.uk/dottext/domesday.html).
Sparčiai tobulėjant fizinėms laikmenoms bei programinei įrangai kuo toliau bėgti nuo “skaitmeninių viduramžių” tampa vis sudėtingiau. Ir pavieniai kompiuterių vartotojai, ir ištisos bendrovės bei valstybės įstaigos turi kas keleri metai migruoti su savo turimais vertingais duomenimis į naujas laikmenas, kad dar bent trumpam laimėtų lenktynes su laiku. Padėtį komplikuoja ir tai, kad modernūs kompiuteriai gali nebesuprasti ar ne visai taip suprasti seniau įrašytų duomenų formato - pavyzdžiui, atkuriant net ir paprasčiausius tekstinius dokumentus. Kadaise visuotinai naudoto “WordStar” tekstų redaktoriaus failus naujausios “Microsoft Word” versijos dar atkuria, bet sujaukia formatavimą. Perrašinėjant JPEG formato iliustracijas į naujesnį JPEG 2000, kuris naudoja visai kitokius suspaudimo algoritmus, taip pat neišvengiama praradimų. Tiesa, atvirojo standarto formatai suteikia mažiau rūpesčių - specialistai teigia, kad atverti 1994 m. įrašytą “Word” failą daug kebliau (dėl nuolat tobulinamo “.doc” formato) negu kokį seną atvirojo standarto JPEG. Tačiau normanų vienuolių, kurių darbo “analoginis” rezultatas visiems prieinamas jau kone tūkstantį metų, patirtis moko dėl visa ko atspausti svarbiausius savo raštus ar nuotraukas jei ne ant pergamento, tai bent ant paprasto popieriaus…
