Kada atsirado pirmieji “Trojos arkliai”? Kad spėlioti būtų įdomiau, patikslinsime, kad tikrai dar iki interneto: apie tai liudija išslaptinti Vakarų žvalgybų dokumentai. Šaltojo karo metais vyko tokia kompiuterių technologijų medžioklė, kuriai vargu ar gali prilygti ir tikri, ir tariami dabartinių hakerių žygiai.
Visiškai slaptos IT operacijos, surengtos prieš kelias dešimtis metų ir prisidėjusios prie Vakarų pergalės šaltajame kare, tik pradeda kilti į dienos šviesą buvusių jų dalyvių ir liudininkų prisiminimuose. “The New York Times” apžvalgininkas Williamas Safiras, dirbęs prezidento R. Nixono administracijoje, prakalbo apie įvykius, susijusius su “Farewello dosjė”. Būtent ši CŽV, Prancūzijos ir kitų Vakarų šalių žvalgybų vykdyta operacija, Safiro tvirtinimu, pakirto tuometinės Tarybų Sąjungos pastangas užsitikrinti pranašumą ar bent paritetą kompiuterių technologijų srityje ir nulėmė JAV pergalę šaltajame kare.
Išsamų “Farewello dosjė” aprašymą galima rasti CŽV svetainėje skelbiamame (http://www.cia.gov/csi/studies/96unclass/farewell.htm) Guso W. Weisso straipsnyje. Visa istorija prasidėjo nuo to, kad R. Nixono administracijoje gynybos sekretoriaus specialiuoju padėjėju dirbusiam Weissui 1974-ųjų pradžioje buvo liepta parengti pranešimą apie rusų techninius pasiekimus, kuriems buvo panaudotos ir legaliai, ir nelegaliai iš Vakarų įsigytos technologijos. Tyrimo rezultatai buvo tokie pritrenkiantys, kad JAV prezidentas nacionalinio saugumo sumetimais nurodė įvesti kompiuterių technikos ir programinės įrangos eksporto į TSRS apribojimus. Tuo metu tarp JAV ir TSRS buvo nusistovėję sąlyginai šilti politiniai santykiai, kuriais rusai naudojosi visais įmanomais būdais gvelbdami vakariečių technologijas. Šiuo požiūriu itin pasižymėjo KGB: siekdama įveikti technologinį atsilikimą TSRS vyriausybė 1970 m. įsteigė naują KGB padalinį, vadinamąją valdybą T, kuri tapo atsakinga už mokslo tiriamosios informacijos ir naujos technikos medžioklę.
Pasak W. Safiro, tik po 7 metų nuo kompiuterių technikos eksporto apribojimų įvedimo paaiškėjo, kaip į tai sureagavo KGB. 1981 m. Otavoje vykusioje konferencijoje Prancūzijos prezidentas Francois Mitterandt’as nutaikęs progą pasivedėjo į šalį JAV prezidentą R. Reaganą ir pranešė jam, kad prancūzų žvalgyba KGB T valdyboje užverbavo svarbų karininką. Pulkininkas Vladimiras Vetrovas prancūzams teikė labai vertingą informaciją apie tai, kaip rusai 8-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį vogdavo ar per statytinius pirkdavo pačią įvairiausią kariniam pramoniniam kompleksui būtiną įrangą - pradedant staklėmis, baigiant radijo lokatoriais ir puslaidininkiais. Iš “Farewellu” pavadinto agento dosjė aiškėjo, kad iš esmės ginkluotės varžybose JAV buvo priverstos konkuruoti pačios su savimi…
R. Reaganas apie tai pranešė CŽV direktoriui W. Casey. Gavęs iš prancūzų “Farewello dosjė”, Casey sudarė darbo grupę, kuri turėjo nuspręsti, ką daryti su šimtais Vakaruose veikiančių slaptų rusų agentų ir įrangos supirkinėtojų, kurie per trečiąsias šalis išveždavo savo medžioklės trofėjus į TSRS. Gynybos sekretoriaus specialusis padėjėjas Weissas pasiūlė ne ardyti KGB sukurtą tinklą, o priešingai - padėti rusams “apsipirkti”. Tačiau nelegaliai rusų išvežama kompiuterių technika turėjo būti “pakoreguota” - ji privalėjo įveikti patikimumo testus Rusijoje, tačiau veikti ne taip, kaip tikėjosi jos užsakovai. Kitaip tariant, rusus nuo Vakarų technologijų galėjo atbaidyti tik įtarumas ir nepasitikėjimas.
Vienas geidžiamiausių to meto TSRS pirkinių buvo automatizuotos dujotiekio valdymo sistemos (AVS), kurios turėjo užtikrinti gamtinių dujų tiekimą iš Sibiro į Vakarų Europą per naująjį dujotiekį. Dujų eksportas būtų sudaręs galimybę rusams kasmet skirti iki 8 mlrd. JAV dol. finansavimą skaičiavimo technikos ir dirbtinių Žemės palydovų technologijų tiriamiesiems darbams.
JAV atsisakė parduoti Tarybų Sąjungai dujotiekio AVS. Tačiau KGB nenuleido rankų: į vieną Kanados bendrovę buvo pasiųstas agentas, turėjęs išvogti reikiamą programinę įrangą. “Farewello” perspėti amerikiečiai jo ten jau laukė. Į dujotiekiui valdyti skirtą programinę įrangą buvo įterpta ardomoji programa, kuri turėjo aktyvuotis tik po tam tikro laiko. Piratiniu būdu rusų agento įsigyta AVS buvo išvežta į Rusiją.
Į dujotiekį valdančią sistemą, reguliuojančią siurblių, turbinų ir vožtuvų darbą, įterptas “Trojos arklys” turėjo savavališkai padidinti siurblių veikimo greitį ir taip išderinti slėgį vožtuvuose, kad būtų sukurtas dujotiekio įrangai nepriimtinas slėgis, kurio negalėtų atlaikyti suvirinimo siūlės. “Trojos arklys” pasidarbavo kaip reikiant: jis Sibire sukėlė patį didžiausią nebranduolinį sprogimą, kokį tik galima pamatyti iš kosmoso.
Williamas Safiras prisimena, kaip 1982 m. birželį, įprastą darbo Baltuosiuose rūmuose dieną, buvo gautas nerimą keliantis Šiaurės Amerikos aerokosminės gynybos vadavietės NORAD operatorių pranešimas apie 3 kilotonų galingumo sprogimą atokiame Sibiro rajone. Iš pradžių visi manė, kad tai branduolinis sprogimas, tačiau dirbtiniai Žemės palydovai neužfiksavo elektromagnetinio impulso. Tai sukėlė įvairias spėliones Baltuosiuose rūmuose, bet G. Weissas savo kolegas iš Nacionalinio saugumo tarybos nuramino pareiškęs, kad jaudintis neverta. Ir tik po 20 metų šalimais esančioje patalpoje dirbęs W. Safiras iš jo sužinojo kodėl.
TSRS niekada oficialiai nepripažino, kad 1982 m. vasarą Sibire susprogo dujotiekis, tačiau vyriausybė, kaip to ir siekė “Trojos arklį” pakišę amerikiečiai, iš esmės pakeitė požiūrį į užsienyje medžiojamas technologijas. Į jas buvo pradėta žvelgti su dideliu nepasitikėjimu, pirmenybę atiduodant - tose srityse, kur tai buvo įmanoma - savo mokslininkų ir inžinierių sukurtiems sprendimams. Tačiau technologinės lenktynės su Vakarais kompiuterių srityje rusams nepasisekė: 1994 m. M. Gorbačiovo mokslinis patarėjas R. Sagdejevas pažymėjo, kad kompiuterių ir mikroelektronikos srityje TSRS atsilieka nuo JAV bent 15 metų, o pats didžiausias atsilikimo požymis yra tas, kad rusams patiems taip ir nepavyko pasigaminti superkompiuterių - būtino supervalstybės atributo.
