Keistas (o gal ir kvailas) klausimas, pagalvojo skaitytojas. Visi žino, kad tiesų yra daug. Kiek žmonių, tiek nuomonių, sakoma, ir nieko čia nepakeisi. Gyvename demokratijos sąlygomis, todėl tikime, kad vienos tiesos ir dvispalvės paletės pas mus negali būti. Ne už tai kovojome. Tai buvo, bet nebeliko.
Tai žmones jungia. Visur girdime tą patį, nesvarbu kur būtume — ar pirmakursių studentų seminare, ar solidžių verslininkų pasitarime, ar laisvę aukštinančių menininkų bare. Jaučiame, kad pasisakę turime pridurti, jog tai tik mūsų nuomonė, į jokią absoliučią tiesą nepretenduojanti. Tai tarsi visus luomus vienijanti linija, bendra malonaus bendravimo formulė, atskaitos taškas. Turime priminti ir atsiminti, kad vienos tiesos teigti nevalia. Juk visi žino, kad vieną tiesą išpažįsta nebent fanatikai, naivuoliai „iš kaimo", šiaip keistuoliai, ar tiesiog asilai (Buridano, bet nebūtinai).
Vienintelis V. Laučius ilgu straipsniu bando aiškinti, kodėl pagal apibrėžimą tiesa yra viena. Keistos ir beviltiškos pastangos. Juk visiems žinoma tiesa (beje, o kodėl ji viena, o ne daug?) yra kitokia. Štai ir A. Maldeikienė jo argumentus atremia klausimu: „Ką daryti, jei esi eilinė šios žemės dulkė, kuriai Dievas suteikė mąstymo dovaną, bet pamiršo suteikti absoliutų žinojimą?"
O jei pasiteirautume, ką apie tai mano šios srities specialistai, filosofai? Viena ta tiesa, ar jų daug? Žinoma, filosofų esama įvairių. Tačiau jei klaustume kurio nors iš tų, kurie laikomi šiuolaikiškais, kurie rašo, yra skaitomi, kurie dėsto filosofijos kursus, atsakymą greičiausiai gautume panašų. Moderniai filosofiškai žvelgiant neaišku, ar šiuolaikiniame pasaulyje pati tikrovė yra tikra, o ką jau kalbėti apie tiesą. Manoma, kad tikrovė simuliuojama medijomis, todėl nebeįmanoma atskirti kas tikra, o kas ne. Vyrauja požiūris, kad nieko nesą tikra, todėl kalbos apie kažkokią vieną tiesą filosofų bendrijoje gali sukelti tik atlaidžią šypseną. Matantieji vieną tiesą priskiriami krikščionims, teologams, naivuoliams, viduramžių dualistams ir panašiems nuoboduliams.
Kodėl gi aš štai jau keturiomis pastraipomis sulaikau skaitytojų dėmesį? Lyg ir viskas aišku, ką čia dar rašyti? Reikalas tas, kad man irgi daugmaž aišku, tik kitaip. Kaip ir galima buvo nuspėti, esu vienas iš tų minėtų nuobodulių. Rašyti jaučiu pareigą, nes per mažai tokie rašo (nors jie, žinoma, yra teisūs :)).
*** Propaganda
Grįžkime prie p. A. Maldeikienės staipsnio aktualia tema. Kokia informacija autorei atrodo neįtikinanti? Tokia, kuriai trūksta alternatyvos, kuri svaidosi išvadomis. Neįtikina ne todėl, kad joje matytųsi melas, o todėl, kad per daug į vienus vartus. Jei tik vienaip, tai atrodo šališkai, įtartinai, primena propagandą. O gal net kažkas už viso šito stovi ir valdo?
L.Talat-Kelpša savo rašinyje surašė Vakarų argumentus, kodėl Pietų Osetija tai ne Kosovas. Ar Kremliaus propaganda turi ką į juos atsakyti? Nepanašu. Kremlius mėgina kliautis tik savo propagandinių ruporų ir karine galia. Būtų lyg ir nesudėtingas būdas atskirti, kurioje pusėje yra tiesa. Juk teisiu laikome ne tą, kuris kalba garsiau ar yra raumeningesnis, o — kuris pateikia argumentus. Na nebent pripažintume tik stipresniojo teisę (bet juk ne?).
Ar reikia alternatyvos vakarietiškam požiūriui? Pagal Lietuvoje populiarią pliuralizmo sampratą, reikėtų. Jei yra dvi pusės, tiesos įprasta ieškoti kažkur per vidurį. Senas pliuralizmo tradicijas turinčioms Vakarų demokratijoms pakanka jų pačių „pusės". Ta „pusė" — tai jokia pusė, o iš daugybės nepriklausomų šaltinių susidarantis vaizdas. Lietuviškas pliuralizmo supratimas „pliurališkesnis": alternatyva būtina, todėl privalome rimtai išklausyti ir kitą pusę, net jei žinome, jog tai melas. Tiesos neatrodo keista ieškoti kažkur tarp tiesos ir melo. Tiesa su melu atrodo labiau tiesa. Vienos „pusės" pranešimai skamba kaip propaganda, tad negali įtikinti demokratijos ir pliuralumo aukštumas pasiekusių protų.
Kyla analogija — ar žinia, jog A. Maldeikienė yra moteris, yra propaganda? Atrodo, kad taip, juk kitokių alternatyvų, kitokių nuomonių niekur nesame girdėję. Toks pranešimas būtų kaip sviesta išvada, be jokių argumentų, be antrosios pusės. Jis negalėtų įtikinti dėl savo primityvaus propagandinio pobūdžio. Kad būtume nešališki, turėtume rasti kitaip teigiančius ir juos išklausyti. Tai kas, kad jie patys netikėtų tuo, ką teigia.
Kodėl taip dažnai keistokai norisi ieškoti alternatyvos gaunamai informacijai? Nejaugi tik dėl baimės pasirodyti naiviu filosofijos neragavusiu tamsuoliu? Greičiausiai ne. Dažnai tam paskatina ir nežymus vertybinis judesys, apie kurį rašo A. Maldeikienė.
Tai žmogiška ir būdinga visiems. Vertybėms atstovaujanti institucija yra arčiau nei pačios vertybės. Pirma žiūrime, ar savas, tik po to — ar teisus. Argumentai prieš savą atrodo kaip grėsmė jam, todėl instinktyviai ieškome alternatyvos, to, kas mūsų artimą apgintų. Ginti norisi ir tą, kuriam simpatizuojame, ir save — nuo negerų įtarimų apie jį. O jei argumentai neatremiami? Ar ne tada apima jausmas, lyg būtum verčiamas tapti neabejojančiu monstru? Ir kodėl niekas nemato, kaip M. Saakašvilis kramto savo kaklaraištį (o juk norėtųsi, kad tai verstų niekais visus vakariečių argumentus)?
Savus lankome net kalėjime, juos norisi „palaikyti" net kai žinome kuo jie nusikalto. Svetimam lietuvis pasiūlys „į galvą" už tai, iš ko su savu tik kartu pasijuoks. Savas tuo ir savas, kad iš principo teisingas. Jei jis klysta, tai pataisomai, ir dažniausia todėl, kad kiti jo „nesupranta". Draugystė atrodo svarbiau už tai, kas teisus, o kas ne. Atsisakyti draugo reikštų jį išduoti, o tos „niekur nesančios" tiesos dažnam apskritai neatrodo verta ieškoti.
*** 50 metų tiesų
Išgirdęs apie tiesos paieškas, lietuvių intelektualas reaguoja dvejopai. Egzistencinė-filosofinė jo pusė skeptiškai šypteli: „Na ir naivuolis!..". Viduje tūnanti liberali ir laisvę mylinti asmenybė suklūsta: „Juk 50 metų gyvenome prie vienos tiesos! Pagaliau išsikovojome teisę reikšti savo tiesą, o čia kažkas į šitą teisę kėsinasi! Vienos tiesos ir dvispalvės paletės nebėra!"
Laisvės ir demokratijos gynimo įkarštyje pamirštama viena esminė aplinkybė. Ar tais vadinamosios „vienos tiesos" laikais girdėdavome tiesą? Girdėdavome vis tą pat, bet ar tai buvo tiesa? Tai buvo „tiesa", o ne tiesa. Ne vienos tiesos, o vieno melo sąlygomis gyvenome. Būtent tuos laikus ir derėtų vadinti daugelio „tiesų" epocha. Viena „tiesa" buvo oficiali, o kita — iš tikrųjų įvykusi, žinoma tos oficialiosios sumanytojams.
Nejaugi šis nesusipratimas tik dėl to, kad tingime uždėti kabutes? Juk tiesa — tai ne „tiesa". Greičiausiai ne tik dėl to. Totalitarinė propaganda bet kokiai tiesai mielai pateikia „kitą tiesą", netgi pyksta, kai „kita tiesa" negirdima. Tokia „tiesa" patenkinamas alternatyvos poreikis, bet ar taip žmonės teisingiau informuojami?
*** Pilkos spalvos beieškant
Būti pavadintam šališku, peršančiu nuomonę — štai, ko Lietuvos žurnalistas jaučia turįs labiausiai vengti. Ką dažnai regime įvykstant, jei TV diskusijų forume ima aiškėti, kas neteisus? Tema skubiai keičiama, arba žodis suteikiamas paskambinusiam žiūrovui. Jei vaizdas ima aiškėti ir pačiam vedančiam žurnalistui, ir žiūrovams, tai ženklas, kad laida tampanti per daug „peršančia vieną nuomonę". Vedėjas nepamiršta priesako, kad išvadas žiūrovas turįs pasidaryti pats, kad alternatyva demokratijoje visur privaloma. Labiausiai nusisekusia laikoma tokia diskusija, po kurios lieka daugiau klausimų, nei atsakymų. Būtų mažmožis, bet tai išsivysto į rimtus dalykus. Ar esant tokioms informavimo tradicijoms turėtų stebinti, kad žmonėms visi politikai atrodo vienodi (o patikimiausios žinios — „Dviračio"), ir į rinkimus geriau neiti?
Atrodo, kad žurnalistai parengiami būtinai netikėti „viena tiesa", matyti ne tik „juoda ir balta", o ir „pilkus atspalvius". Palikti vien klausimus greičiausiai vertinama kaip aukštasis žurnalistikos pilotažas. Tačiau vilties, kad tokių „pilotų" mažės, yra. Štai V. Laučius rašo, kad Romas Sakadolskis studentų programoje įdiegė logikos suvokimo ir jos mokymo pagrindus. Sėkmės jam.
*** Tiesa žemės dulkėms
Jei tiesa viena, tai ką daryti žemės dulkei, kuriai Dievas pamiršo suteikti absoliutų žinojimą? Atsakymas atrodo paprastas — žinoti tiek, kiek Dievas suteikė. Ar iš to išplaukia, kad tiesų yra daug, nes visi žino skirtingai, pagal savo supratimą? Anaiptol. Pasaulį visi mato skirtingai, tačiau būtent dėl to skirtingumo tiesa tėra viena. Kiekvienam sava. Daug tiesų būti negali, nes apie skirtingus dalykus negali būti vienos tiesos.
Pernelyg paprasta, kad būtų tiesa? Kaip tuomet suprasti Vakarų rašytojus-filosofus, skelbiančius, jog ieškantys „vienos tiesos" tik pajuokos verti? Iš kur tiek nusivylimo viena tiesa? Nejaugi jie visi neteisūs?
Rašytojo nusivylimas dažniausiai tėra poetiška aimana, kad nėra Žemėje viskas taip teisinga, kaip norėtųsi. Populiaru nusivilti ir filosofais, nes jie nesugeba duoti atsakymų į visus klausimus (o nejaugi privalėtų?). Kita vertus, rašytojų tekstai mūsų epochoje priimami ne tik kaip meno kūriniai, bet neretai ir kaip filosofiniai tekstai (kodėl taip atsitiko, čia dėl vietos stokos nenagrinėsiu). Filosofijos mokslas ir pats pakrypęs ne geriausia linkme. Bakalauriniuose, magistriniuose ir daktariniuose darbuose visai rimta atrodo analizuoti ir lyginti žymių autorių tekstus pačiam nebūtinai ką nors pridedant. Tai panašu į apžvalgas „kas ką pasakė", todėl nenuostabu, kad filosofijoje, kaip ir kitose gyvenimo srityse, labai svarbios mados. Mąstytojas, iš kurio raštų nespinduliuoja priklausymas „daugelio tiesų" išpažintojams, atrodo įtartinai, primena dualistus, dvi spalvas tematančius iškasenas. Tik skeptiškas, daugybiškumą aukštinantis požiūris atrodo esąs tikras, šiuolaikiškai filosofinis. Niekas nenori būti nešiuolaikiškas. Todėl net nusivilti tuo, kad apie skirtingus dalykus nėra vienos tiesos, neatrodo jokia klaida.
Viena tiesa dažnai tapatinama su fanatizmu. Gali pasirodyti kaip visko vertimas aukštyn kojomis, bet iš tikrųjų fanatizmas ir tiesa negali turėti nieko bendra. Fanatizmas ir yra požymis to, kad nutolta nuo vienos tiesos ieškojimo. Jei jau tampi institucijos fanatiku, priimi jos tiesą, vadinasi tau neberūpi kaip yra iš tikrųjų, tenkiniesi keletu tiesų, leidi joms sugyventi tavyje vienu metu.
*** Draugiškas nusiteikimas
Viskas, ką čia parašiau, žinoma tėra tik mano nuomonė, į jokią absoliučią tiesą nepretenduojanti. Yra dar viena priežastis nuolat tai priminti. Taip atrodome mažiau agresyviai. Taip išreiškiame savo draugišką nusiteikimą. Šitaip ne taip drastiškai veržiamės su savo žinia į kitų mintis, į bendrą, viešą seksualinę erdvę. Tuo parodome, kad nesiekiame užimti lyderio (pirma — minčių, o kas žino, gal ir daugiau) vietos, taigi tikimės skaitytoją mažiau suerzinti. Taip save priskiriame laisvai mąstančių žmonių kategorijai. Duodame ženklą, kad priklausome laisvųjų-skeptiškųjų demokratų masei, atskiriame save nuo „juoda-balta" tematančių vienos tiesos fanatikų, taigi iš daugumos tikimės sau palankaus vertybinio judesio.
Darius Kilinskis
