Už grašius nenorintys lenkti nugarų tėvynėje lietuviai masiškai bėga į Europos Sąjungos šalis, emigruoja į JAV, o pastaruoju metu vis dažniau žvalgosi į kaimyninę Baltarusiją.
Lietuvoje sklando legendos apie kylančią baltarusių ekonominę gerovę, be to, pamažu šiltėja dviejų šalių santykiai. Tačiau bene didžiausiais stimulas mūsų tautiečiams ieškoti skalsesnio duonos kąsnio Baltarusijoje gali būti tai, kad šios šalies darbdaviai patys ima rodyti daugiau iniciatyvos prisivilioti lietuvius.Neseniai Minsko prekybos tinklas „Sosiedi“ viename didžiausių Lietuvos dienraščių pasiskelbė ieškantis darbuotojų – virėjų, kepėjų, konditerių, mėsos išpjaustytojų.
Darbuotojams siūlomas nuolatinis legalus darbas, t. y. lietuviai būtų įdarbinti pagal galiojančius Baltarusijoje įstatymus, kurie reglamentuoja užsieniečių darbą šioje šalyje. Be to, buvo garantuojamas stabilus, laiku mokamas atlyginimas ir aprūpinimas gyvenamuoju plotu.
Prekybos tinklo „Sosiedi“ personalo skyriaus vadovė Elena Titarenko „Sekundei“ sakė, kad lietuviai – labai geidžiami darbuotojai.
Ji nenorėjo sakyti, kiek galėtų uždirbti jų tinklui priklausančiose parduotuvėse triūsiantys, pavyzdžiui, virėjas ar mėsos išpjaustytojas. Pasak skyriaus vadovės, atlyginimai jų įmonėje – konfidenciali informacija.
Personalo specialistė tik atskleidė, kad jie maždaug 20–25 procentais aukštesni nei tų specialybių darbuotojų vidutiniai atlyginimai Lietuvoje.
„Kiekvienu atveju atlyginimo dydis yra darbdavio ir darbuotojo susitarimo reikalas. Suprantame, kad lietuviams turime pasiūlyti geresnes sąlygas, nei jie turi ar galėtų turėti Lietuvoje, kad būtų suinteresuoti dirbti pas mus“, – pašnekovė leido suprasti, kad aukštos kvalifikacijos darbuotojai jų įmonėje yra vertinami.
E.Titarenko, paklausta, ar įdarbintiems lietuviams reikėtų mokėti už būstą, patikino, kad ne, nes jie gyventų tarnybiniuose įmonės butuose.
Į klausimą, ar ieško darbuotojų Lietuvoje todėl, kad jų trūksta Minske, E.Titarenko atsakė: lietuviai virėjai, konditeriai, kepėjai yra kur kas geresni specialistai nei baltarusiai.
„Jūsų parduotuvėse matome tokių skanumynų, kokių pas mus nėra“, – pabrėžė ji.
E.Titarenko pasakojo, kad jų įmonėje dirbantys keli lietuviai jau įrodė esantys aukštos kvalifikacijos, darbštūs ir atsakingi.
Personalo skyriaus vadovė, paklausta, ar sulaukė daug lietuvių, norinčių dirbti Baltarusijoje, skambučių, atsakė, kad jų buvo, bet telefonai nekaito. Kol kas prekybos tinklo atstovai nesukirto rankomis nė su vienu lietuviu, bet su keliasi jau veda rimtas derybas.
Statybininkai pralaužė ledus
Darbo patirtį Baltarusijoje turinčios Panevėžio statybų bendrovės „Iglus“ generalinis direktorius Mantas Leliukas nesistebi, kad baltarusių darbdaviai žvalgosi į Lietuvą ir prisikviečia vis daugiau lietuvių.
Pasak jo, Baltarusijos ekonomika auga, plėtojamos įvairios sritys, o kai kur, pavyzdžiui, prekybos centrų statybos srityje, baltarusiams trūksta kvalifikuotų darbuotojų ir patirties.
„Šiuo atžvilgiu ten situacija panaši, kokia pas mus buvo maždaug prieš dvidešimt metų“, – sakė jis.
Baltarusijoje, Gomelyje, didžiulio prekybos centro statybose dabar darbuojasi maždaug 30 „Iglus“ darbuotojų, pradedant eiliniais statybininkais, baigiant vadovais.
Kalbėdamas apie šios šalies teisinę sistemą, susijusia su užsieniečių verslo ir darbo sąlygomis Baltarusijoje, M.Leliukas teigė, kad lietuvių bendrovės dažniausia veikia ne kaip savarankiški juridiniai subjektai, bet steigia naujas įmones kartu su baltarusiais partneriais.
Būtent tokioje bendrovėje ir yra įdarbinti Gomelyje triūsiantys „Iglus“ darbuotojai.
Kuo Baltarusija patraukli lietuvių statybininkams? Atlyginimais, – vienareikšmiškai atsakė pašnekovas.
„Iglus“ vadovo teigimu, statybininkai šioje šalyje vidutiniškai uždirba 2–3 tūkstančius litų, brigadininkai – iki 4 tūkstančių litų, darbų vadovai – 5–6 tūkstančius litų, o dar aukštesnio lygio vadovai – ir iki 10 tūkstančių litų per mėnesį.
O baltarusius darbdavius imponuoja lietuvių kvalifikacija ir vakarietiškas požiūris į darbą.
„Ne paslaptis, kad Baltarusijoje dažnai darbuotojai geria „kavą“ ryte, per pietus, po pietų, žiūrėk, jau nebėra kam dirbti, nes sunkiai ant kojų bepastovi“, – pasakojo verslininkas.
Nepajėgia konkuruoti su vakariečiais
Nors Lietuvoje nedarbas išlieka labai didelis, šalies darbdaviai skundžiasi, kad nėra kas dirba. Pasak jų, darbščiausieji emigruoja į užsienį.
„Mūsų personalo skyriaus specialistai pusiau rimtai, pusiau juokais svarsto, kad reikės ieškoti darbuotojų užsienyje, nes Lietuvoje jau beveik nebeįmanoma surasti“, – sakė prekybos tinklo „Maxima“ atstovė spaudai Renata Saulytė.
Jos tikinimu, prekybos tinkluose, palyginti su kitas sektoriais, darbuotojų kaita visada buvo didelė. Tačiau sunkmečiu ji dar išaugo. R.Saulytės teigimu, labiausiai – dėl darbuotojų emigracijos.
„Ekonominio pakilimo metu darbuotojai migravo iš vienos darbovietės į kitą šalies viduje, o dabar išvažiuoja šeimomis į užsienį. Mes stengiamės juos išlaikyti. Atlyginimai, kaip žinia, mūsų tinkle, palyginti su Lietuvos vidurkiu, yra vieni iš didesnių. Tačiau konkuruoti su Vakarų darbdaviais mes nepajėgūs“, – kalbėjo ji.
Prekybos tinklo „Iki“ atstovas Valdas Lopeta taip pat sako, kad gana sunku surasti naujų, kvalifikuotų darbuotojų, kokių būtent ir ieško visi prekybos tinklai.
Darbo biržų specialistai teigė, kad tinkamą kvalifikaciją turintys bedarbiai įsidarbinti prekybos centruose nesiveržia dėl specifinių sąlygų. Ten ilgos darbo valandos, darbas pamaininis, nelengvas ir atsakingas.
Apskritai situacija tokia, kad atlyginimai ir darbo sąlygos žmonių nemotyvuoja pasilikti Lietuvoje.
Gyventojai aktyviai ieško darbo užsienyje per įdarbinimo agentūras, ten dirbančius pažįstamus ir darbo biržas.
Panevėžio darbo biržos Eures biuro konsultantė Jurgita Klingaitė patikino, kad panevėžiečiai – ne išimtis.Pasak jos, šiltuoju metų laiku darbo pasiūla užsienyje visada būna gerokai didesnė.
Darbo birža yra gavusi darbo pasiūlymų iš Norvegijos, ieškančios virėjų, miško kirtėjų pageidaujančios Švedijos, Vokietijos, kuri ieško slaugytojų, Anglijos, galinčios įdarbinti mėsininkus, siuvėjus.
„Skirtingai nei sezoniniams darbams, kai gaudavome pasiūlymų įdarbinti iš karto po keliasdešimt žmonių, dabar užsieniečiai pageidauja kelių, daugiausia – keliolikos darbuotojų“, – sakė J.Klingaitė.
Pavyzdžiui, anglai mėsininkams siūlo 8,40 svaro valandinį atlyginimą, siuvėjoms – 5,93 svaro dieninėje ir 6,50 svaro naktinėje pamainoje valandinį atlyginimą.
Nereikia prarasti budrumo
Lietuvos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas Vilius Mačiulaitis, paprašytas pakomentuoti, kokios lietuvių galimybės legaliai įsidarbinti Baltarusijoje, teig, kad nėra susipažinęs su šios šalies darbo rinką reglamentuojančiais įstatymais. Bet patikino, kad mūsų šalies piliečiai gali legaliai įsidarbinti nebūtinai tik Europos Sąjungai priklausančiose šalyse.
Pasak jo, priimdami darbo pasiūlymus užsienyje, tarp jų ir Baltarusijoje, žmonės turėtų pasidomėti tų šalių įstatymais ir pasirūpinti, kad darbdaviai su jais sudarytų raštiškas darbo sutartis.
V.Mačiulaitis atkreipė dėmesį, kad naujos darbo rinkos visada skatina kurtis įdarbinimo agentūras, kurios kartais gali veikti nesąžiningai. Pasak specialisto, žmonės turėtų būti budrūs ir stengtis nesileisti apgaunami.
„Su agentūra turėtų būti pasirašomos atitinkamos sutartys dėl įdarbinimo. Norčiau priminti, kad Lietuvoje įdarbinimo tarpininkavimas yra nemokamas“, – kalbėjo jis.
V.Mačiulaičiui ne paslaptis, kad įdarbinimo agentūros nelegalų įdarbinimo mokestį slepia kitais mokesčiais, pavyzdžiui, dokumentų vertimo, persiuntimo ir pan.
Jis pataria gyventojams vengti turėti reikalų su tokiomis firmomis, kurios prašo akivaizdžiai per didelio mokesčio už paslaugas.
„Jeigu už išverstą į užsienio kalbą puslapį prašo 800 litų, geriau su tokia agentūra neapsirašyti sutarties“, – sakė jis.
