Smulkieji rajonų verslininkai užsidirba duonos sau ir padeda užsidirbti tiems, kurie nenori maitintis iš pašalpų. Tik jų atsiranda vis mažiau. „Darbo Lietuvoje yra. Tik darbininkų mažėja“, – tokia smulkiųjų verslininkų išvada sunkmečiu.
„Šiaulių kraštas“ tęsia rašinių ciklą „Tarp Vilniaus ir Briuselio“. Šį kartą – iš Pakruojo rajono.
Laikmetis „aptirpdė“ ir angeliukų sparnus
Prie įėjimo į UAB „Pakruojo keramika“ patalpas, netoli Klovainių, didelėmis raidėmis užrašytas skelbimas: „Pašaliniams vaikščioti griežtai draudžiama“. Taip bendrovės administracija taip saugo savo darbuotojus nuo nereikalingo trukdymo pačių darbuotojų labui. 80-ties čia dirbančių moterų atlyginimas priklauso nuo pagamintų keraminių angeliukų skaičiaus.
Įėjus į gamybinę salę ne visos moterys pakelia akis – daugelis iš jų yra vienintelės dirbančios šeimoje.
Bendrovės direktorė Regina Mozūrienė skėsteli rankomis: dar prieš kelerius metus bendrovė klestėjo, plaukė užsakymai iš užsienio, moliniai suvenyriniai angeliukai leido tada išgyventi 160 rajono aplinkinių kaimų ir miestelių žmonių. Šiandien įmonė „susitraukė“ iki 80 darbuotojų. Moterys į darbą bendrovėje kas dviračiais, kas automobiliais atvažiuoja iš Klovainių, Rozalimo, aplinkinių kaimų.
„Kasmet vis atsisakome po vieną patalpą. Dabar mūsų darbuotojai dirba tik dviejose salėse. Teko su darbuotojais pasirašyti sutartį nepilnai darbo dienai arba savaitei. Nujaučiau, kad taip teks pasielgti, taip ir atsitiko. Nebeturime kuo pasigirti, tik tiek, kad dar kvėpuojame“, – nelinksmai pasakoja direktorė.
R. Mozūrienė sako neatleidusi nė vienos darbuotojos per prievartą. Bet pavasarį emigravo šešios. „Stengiamės išsaugoti, vis tikimės, kad pagerės laikai. Ir tada vėl reikės darbščių rankų. Iš gatvės negalėsiu priimti bet ko, čia reikia kruopštaus darbo. Per kelis mėnesius ne visi įgauna reikiamų įgūdžių“, – pasakojo R. Mozūrienė.
Šiemet buvo pora mėnesių, kai darbuotojai neužsidirbo minimalios algos.
„Labai sunku žinoti, kad darbuotojas uždirba 300 – 400 litų. Kai dar prieš kelerius metus – ekonomikos pakilimo laiku – mūsų moterys uždirbdavo po 1500 litų“, – atvirai pasakojo R. Mozūrienė.
Dėl krizės atsirado skolininkų. „Viena įmonė mums yra skolinga 20 tūkstančių litų. Jos turtą, drauge su angeliukais dėl negrąžintos paskolos areštavo vienas iš bankų, – pasakoja direktorė. – Niekaip negaliu suprasti, kodėl banko verslas yra geresnis, negu mūsų? Jeigu įmonė bankrutavo, tai gal visiems, kuriems bankrutavusi įmonė buvo skolinga, galėtų atitekti po dalį skolos? Bankas atsiėmė, o mums skola taip ir liko be jokios vilties atgauti“.
Nuo krizės iki krizės
Direktorė sako, kad Lietuvos rinkai gaminti angeliukus užtektų tik dviejų moterų.
„Visa laimė, kad mes turime Europos rinką. Būtent dėl Europos rinkų išlaikome 80 darbuotojų. Bet ir europiečiai, kiek žinau, jau susimąsto, ar dešros pirkti, ar mūsų angeliuką“, – sako direktorė.
52 procentai bendrovės kapitalo priklauso užsieniečiams.
Bendrovė „Pakruojo keramika“ susikūrė 2001 metais. Tačiau ištakos – Rusijos krizė, 1997– ieji. Būtent nuosmukis supurtė tuometinio akcinės bendrovės “Klovainių skalda“ vadovus ieškoti verslo nišų. Tada “Klovainių skaldoje“ ekonomiste dirbusiai R. Mozūrienei buvo duota užduotis sukurti keramikos cechą. Iš pradžių gaminti moliniai medaliai, kitokie suvenyrai.
R. Mozūrienė visai atsitiktinai surado skelbimą laikraštyje, kad vokiečių firma ieško suvenyrų gamintojų Lietuvoje. Tokia buvo verslo pradžia.
Prie kiekvieno iš angeliukų prisegtas pažadas: „Sparneliu aš jus pridengsiu nuo nelaimių ir vargų“. “Bet tie žodžiai skirti ir mūsų darbuotojams. Aš joms sakau, ieškokit, moterys, darbo, kur daugiau moka. Jos atsako, kad džiaugiasi tuo, ką turi, nes darbo mūsų rajone nėra. Nemažai mūsų darbuotojų studijuoja, išleidžiame iš darbo, kad tik moterys kažko siektų. Dalis baigusios mokslus gavo darbus pagal specialybę ir išėjo laimingos“, – pasakojo R. Mozūrienė.
Ponia Regina iš rankinės ištraukia vieną iš pirmųjų įmonėje pagamintų molinių angeliukų. Jis tapo moters talismanu.
Svetimi rapsai – apkarto
Guostagalio seniūnijoje rankų pirštų neužtektų suskaičiuoti ūkininkų, pragyvenančių iš žemės ir darbo.
Vien Degėsių kaime suskaičiavome penkias ūkininkų šeimas. Tik viename iš kiemų randame šeimininkus. 120 hektarų nuosavos žemės, kurioje augina grūdines kultūras ir rapsai. „Talkai, padieniams darbams nėra ko samdyti – darbingo amžiaus vyrai renkasi alų, o ne darbą. Jeigu reikia stovėti lauke ir žiūrėti, ar darbininkas nemiega viduryje lauko, ar neleidžia iš traktoriaus kuro – tai kam tokių reikia? Išsisukame patys“, – sako ūkininkė.
Keturiasdešimtmečiai nuleidžia akis, kai prašome papasakoti apie savo verslą iš žemės. „Buvome labai skaudžiai nudegę, tik per stebuklą pavyko atsitiesti“, – atsidūsta vyras ir žmona.
Vyro ūkis bankrutavo, ūkininkė liko tik žmona. „Viskas įvyko dėl to, kad nepaskaitęs pasirašiau sutartį su partneriu, kuris tiekia sertifikuotą sėklą, trąšas, herbicidus. Pasėjome iš jų gautus rapsus ir nupurškėme jų teikiamais chemikalais nuo piktžolių. Chemikalai sunaikino ne tik piktžoles, bet ir rapsus – liko plika žemė. Teismai, nervai ir vis tiek likau kaltas – praradau ūkį, liko tik žmonos dalis. Nauda tokia, kad perskaitėme su žmona Civilinį kodeksą, kelis kartus – Konstituciją“, – vis nusijuokdamas pasakojo ūkininkės vyras.
Pasirodo, ūkininkas negali turėti savo rapsų sėklos, privalo sėti tik sertifikuotą, gautą iš tarpininkų. Užaugintą derlių vėl atiduoda tarpininkui, šis pasiima savo pavasarį duotą dalį, nusiskaičiuoja už suteiktas trąšas, chemikalus, o kas lieka – žemdirbiui.
Ūkininkės vyras skaičiavo, kad vien trąšoms, chemikalams šiemet išleido apie 200 tūkstančių litų. „Su mielu noru auginčiau sveikus, be trąšų, grūdus. Bet sistema yra taip užsukta, kad išsisukti be trąšų, kai visi jas naudoja, neįmanoma – nieko gero neužauginsi. O neužauginsi – dirbsi už dyką. Mes neturime pasirinkimo“, – sakė ūkininkė.
„Išgyventi iš žemės galima. Tris dienas, bet ne ilgiau, per metus galime visa šeima pasiilsėti Palangoje. Galime nusipirkti maisto ne per išpardavimus. Ką pirkti apsirengti – turime labai gerai paskaičiuoti. Vaikus galime nuvežti kas rytą į geresnę mokyklą. Prieš tris dienas per savo vestuvių metines galėjome sau leisti atšvęsti su pica“, – skaičiavo 120 hektarų žemės savininkė.
63 centai valstybei
Guostagalio kaime veikiančios Prano Hilbrechto individualios medžio apdirbimo įmonės darbininkai per pjūklų gaudimą negirdi, ko klausiame, o išjungti įrengimų nėra kada – darbas darbą veja.
„Moka minimumą, bet labai džiaugiamės. Nes kitas kelias – darbo birža ir pašalpos“, – sako gamybos meistras Gintautas Albertas Krištopaitis.
Penktus metus įmonėje dirbantis vyras, kaip ir dar penki įmonės darbininkai, 13 kilometrų kasdien į Guostagalį važinėja iš Pasvalio rajono Vaškų miestelio. 11 darbininkų – iš Pakruojo rajono. Pirmadienį įdarbins dar du.
„Geria mūsų žmonės. Todėl ir darbo neturi, gerą darbininką surasti, patikėkit, sunku. O geria todėl, kad taip valstybė sureguliavo leisdama gaminti stiprų ir pigų alų. Girtą liaudį valdyti lengviau“, – piktinosi P. Hilbrechtas.
„Aš pats pjūklus galandu, pats miškuose dirbu, nėra kada sėdėti kabinete“, – sakė įmonės savininkas, kurį „pagavome“ tik telefonu, nes tądien, kai lankėmės, jis dirbo miške.
P. Hilbrechtas negali atsistebėti valdžios politika: jis du kartus vien už save moka mokesčius valstybei: vienąkart už tai, kad yra individualios įmonės savininkas, antrąkart – kad savo įmonės darbininkas.
P. Hilbrechto įmonei jau dešimt metų. Nemažai dirbęs miškuose eiliniu motopjūklininku vyras sugalvojo įkurti savo įmonę, darbo davė ir kitiems. Vien su lentpjūve neišsilaikytų, nes trūksta žaliavos, dėl medienos vyksta arši konkurencija. „Todėl ir miškus pjauname, taip gauname medienos“, – sakė P. Hilbrechtas.
„Darbo yra, užsakymų – be proto, tik kad valstybė mažiau smaugtų dirbančius, būtų viskas gerai. Jeigu individualiai įmonei nuo 1 lito apie 63 centus reikia atiduoti valstybei, tai jau absurdas ir siaubas, o ne verslas. Jeigu ne tokia drastiški mokesčiai, tikrai įmonių daugiau kurtųsi ir žmonės ne pašalpų prašytų, o darbo eitų dirbti“, – įsitikinęs P. Hilbrechtas.
Sugrįžo į gimtinę
Porą kilometrų už Pašvitinio miestelio – gražiai tvarkoma sodyba ir didžiulės dirbtuvės. Andriaus Kvedaro individualioje medžio apdirbimo įmonėje dirba beveik 30 vietinių žmonių. Andrius po mokslų Kauno technologijos universitete statybos inžineriją, pasirinko gimtinę, kaimą.
„Verslas visur vienodas – ar dirbsi Vilniuje, ar Pašvitinyje. Pradėjau nuo vienų staklių, užsidirbau kitoms. Su dviem staklėmis jau užsidirbau trečioms“, – pasakojo 28– erių verslininkas A. Kvedaras.
„Negalėčiau stovėti darbo biržoje ir prašyti ranką ištiesęs pašalpos. Nors ir minimumą užsidirbu, džiaugiuosi, kad darbą turiu. Kur lįsti be darbo?“, – pasakojo A. Kvedaro įmonės darbininkas Rimantas Garšva. Vyras įmonėje dirba trečius metus.
„Žmonės apskaičiavo, kad jiems geriau pašalpą gauti, nei už minimumą dirbti. Ir gyvena ištiesę ranką, nes juos išlepino už dyką mokami pinigai“, – sakė A. Kvedaras.
Mažas bandeles „suvalgo“ greitai
„Kai darbo birža taip gerai moka, žmonėms nebėra tikslo dirbti. Todėl šiandien darbininkų gana sunku rasti“, – griovė mitą apie didžiulį nedarbą rajone UAB “Pakruojo duona“ savininkas ir direktorius Petras Girinskis.
Šiuo metu kepykloje dirba 13 darbuotojų.
P. Girinskiui dėl savo verslo teko susikauti su Pakruojo rajono valdžia, palankia danų kiaulininkams, kurie Palašmenio kaime, kuriame veikia kepykla, nusižiūrėjo vietą kiaulių fermai.
„Kas pinigų daugiau turi, tam mūsų valdžia ir lankstosi“, – nelinksmai kalbėjo P. Girinskis.
Pilietiškai nusiteikę rajono gyventojai kol kas atsilaikė prieš kiaulininkus. Išsilaikė ir „Pakruojo duona“, kuri būtų patekusi į kiaulidžių skleidžiamos smarvės lauką.
„Ateities smulkiesiems kepėjams Lietuvoje nematau. Jau kelios bangos nušlavė didžiąją dalį kepyklėlių rajonuose. Kažkada „Pakruojo duona“ buvo prie stambesnių gamintojų, o dabar, žiūrim, kad jau atsiradom prie smulkesnių ir silpnesnių“, – nelinksmai sakė 14 metų vadovaujantis savo įkurtai įmonei P. Girinskis.
Kepyklos produkcija realizuojama Pakruojo ir aplinkinių rajonų mažose parduotuvėlėse, kartais laimi konkursus tiekti duonos ir pyrago gaminius rajono mokykloms.
„Vos ne kiekvieną dieną bankrutuoja smulkios įmonės, kaimų parduotuvės. Smulkiesiems gamintojams sunku patekti į prekybos centrus, o patekus sunku išsilaikyti. Blogiausia, kad valdžia palaiko tik stambiuosius“, – pripažįsta P. Girinskis.
Rita ŽADEIKYTĖ
