Kartais sunku kalbėti, suprantant, kad po to būsi priverstas ne vieną ir ne du kartus atsakyti į ganėtinai nemalonius ir besikartojančius klausimus. Visuomenė, tauta, tautiškumas, tautinis tapatumas – pradėjęs kalbėti apie tai, esi priverstas susitaikyti, jog teks gintis ir nuo pernelyg uoliai besireiškiančių „patriotų“, ir nuo atviros valstybes modelį propaguojančių ultraliberalų bei nuolatinių „žmogaus teisių gynėjų“. Vieni kaltins tautos vertybių griovimų, kiti pasiruošę klijuoti etiketes: „ksenofobas“, „rasistas“, „nacistas“ (ar dar kažką iš plataus epitetų arsenalo).
Kalbant apie darbo migracija tenka rinktis, per kokią prizmę į šį procesą žiūrėti, ir bandyti mastyti tiek konkrečiomis, tiek abstrakčiomis kategorijomis.
Šiuo metu globalusis kapitalistinis pasaulis išgyvena tai, ką vieni vadina krize, kiti – natūraliu ekonomikos raidos etapu, o aš, naudodamas drįsčiau vadinti, naudojant medicininę terminiją –
ūmiu piniginių srautų perskirstymo procesu, kuomet piniginė masė staiga pradeda migruoti iš vienos ūkio šakos ar geografinio taško į kitą. Mes šiame procese esame vienetai, kurie apibūdinami kaip darbo jėga, arba, tarkime, pridėtinės vertes mažmeniniai kūrėjai.
Būtent šiuo metu ir galėtume pakalbėti apie tai, ar vadovausimės vien ekonominėmis kategorijomis, ar vis dėlto pradėsime vertinti ir tam tikras neekonomines pasekmes, kurios atsiranda šaltai kalkuliuojant santykį tarp stulpelių „pelnas/nuostolis“.
Darbo jėga migruoja, ir tai yra normalus reiškinys, kada kalbama apie globalųjį pasaulį (nors ir atsiras tokių, kurie suabejos globalinio kapitalizmo normalumu). Tačiau studijuojant įvairių valstybių patirtį teko atrasti, kad požiūris į atvykusius, jų darbo pobūdį, jiems suteikiamų socialinių garantijų ar pilietinių teisių įvairovę neleidžia vienareikšmiškai sukurti vieningą priimančios visuomenės (recipiento) elgsenos modelį.
Esame įpratę, kad svetur ieškoti geresnio gyvenimo traukiama, jei savo šalyje nelieka galimybių prasimaitinti. Būtent gilus skurdas buvo darbo migracijos iš Lietuvos priežastis XIX a., kuomet nemažai lietuvių atsidūrė Urale, kur tuomet buvo sparčiai kuriamas Rusijos imperijos industrinis „stuburas“. Tą patį galima pasakyti ir apie smetonmečio darbo emigraciją (būtent „emigracija“ o ne „migracija“ nes tuomet išvykimas buvo dažniausia negrįžtamas procesas). Dabartinės darbo migracijos bangos, kurių išskirčiau dvi, šiek tiek pakeitė požiūrį: vietoje „važioju, nes neišvažiavęs mirsiu badu“ jau atsirado „išvažiuoju, nors ir galėčiau išgyventi, tačiau dabartinis gyvenimas manęs netenkina“. Dabartinis darbo migracijos procesas bent teoriškai nėra prilygintinas emigracijai, tačiau tai tik teorija.
Kad suprastume, kodėl kalbėdami apie šios dienos realijas negalime teigti, kad darbo jėgos migraciniai procesai fatališkai nepaveiks Lietuvos, turėtume pirmiausia pasižiūrėti, kaip skiriasi darbo migrantų statusas įvairiuose šalyse ir kaip visuomenės, naudojančios įvežtinę darbo jėgą, reguliuoja darbo migracijos procesą. Įvežtinę darbo jėgą naudoja visos kapitalistinės valstybės, taip pat augančios valstybės. Įvežtinę darbo jėgą naudojo net ir socialistinės valstybės.
Pvz. SSRS, norėdama pakelti savo tekstilės pramonę ir tuo pačiu padėti ideologiškai artimam Vietnamui, įdarbino nemenką vietnamiečių būrį tekstilės ir kitose lengvosios pramones įmonėse. Įvežtinę darbo jėgą naudoja ir atviros likusiam pasauliui visuomenės, ir ganėtinai uždaros, jei pastarosios susiduria su savų piliečių nenorų dirbti tam tikrų darbų ar pritrūksta retos specialybės darbuotojų. Taip Saudo Arabija mielai priima darbo migrantus iš Vidurinės Azijos, maža to – į šalį gali atvykti uždarbiauti net ir moterys (be abejo, musulmonės ir tik su vyrais). O kai kalba pakrypsta link aukštuminės statybos, tai Saudo Arabija mielai kviečiasi Nepalo statybininkus, kurie iš viso nėra musulmonai (tiesa, yra tam tikra procedūra, kurios metu statybininkas formaliai paverčiamas musulmonu). Galėtumėte pagalvoti, kad po tokių žodžių iškart parašysiu, jog darbo migracija šiuolaikiniame pasaulyje yra nenuginčijamas gėris, tačiau neskubėkime.
Kita medalio pusė yra gerokai liūdnesnė. Kalbant apie tai, kaip visuomenės priima atvykusius ir kokios teisės suteikiamos darbo migrantams, galime aiškiai išskirti dvi kryptis, kurių viena – tai bandymai suteikti atvykusiems iš esmės lygias teises su šalies-recipientės piliečiais, kita –
aiškiai atskirti atvykėlius nuo „savų“. Ir vienas, ir kitas kelias, kaip nebūtu keista, dažniausiai sukelia visuomenėje analogišką (bent jau išoriškai) reakciją. Integracija, neretai nelogiška ir pažeidžianti savu piliečių interesus, kelia pasipiktinimą ir panieką atvykusiems, tačiau ir de-jure ar de-facto susiklosčiusi padėtis, kuomet darbo migrantai tampa nevisaverčiais visuomenės nariais, taip pat neapsaugo atvykusius nuo paniekos.
Olandijos ar Šveicarijos, kur emigrantų teisės yra ypač akylai saugomos, ir Rusijos , kur darbo migrantai tėra „čiurkos“ ir televizija nesidrovi nuolat eskaluoti „blogųjų gastarbaiterių“ temos, „ultrapatriotai“ nuolat padaro darbo migrantus dėkingu objektu, į kurį gali nukreipti visuomenės pyktį. Tiesa, aukščiau minėtais atvejais darbo migrantai tiesiogiai kontaktuoja su vietiniai gyventojais. Kalbant, pvz., apie tos pačios Saudo Arabijos patirtį, mes susiduriame su reiškinių, kuomet darbo migrantai nėra nei integruojami, nei infiltruojami į visuomenę. Į šią šalį atvykę darbuotojai gyvena vadinamuose kampaunduose, kurie yra saugomi, tačiau tenai nereikalaujama laikytis griežtu šariato įstatymų – pvz., moterys kuo puikiausia vaikšto be galvos apdangalų ir net gali vairuoti automobilį (visoje šalyje tai griežčiausią draudžiama). Tai tikrai nėra panašu į niūrią darbo stovyklą, o greičiau į olimpinį kaimelį per Maskvos olimpines žaidynes, kuomet aplinkui esanti teritorija buvo mažiau laisvą nei saugomas uždaras objektas. Galiausia man tai dar primena ir čigonų taborą Vilniuje, kur nemaža dalis įstatymų de-facto nustoja galiojus. Nesiimu spręsti geras tai sprendimas ar blogas, tačiau nujaučiu, kaip iš vienos pusės išgirsiu „negalima laikyti žmonių stovyklose“, o iš kitos – „visi atvykusieji turi besąlygiškai paklusti šalies įstatymams“. Tektų paklausti, kas geriau? Ar integruoti atvykusius į visuomenę supriešinant juos su nuolat šalyje gyvenančiais? O gal inkorporuoti į visuomenę nevisaverčiais nariais įvedus jiems griežtus standartus?
Iš esmės analizuojant įvairių valstybių patirtį tenka pripažinti kad dažniausiai mes susiduriame su dviem modeliais, kuriuos galime pavadini „integraciniu“, ir „diskriminaciniu“. Atrodytų, kas gali būti bendra tarp jų. Tačiau kalbant apie pirminę darbo migrantų priėmimo priežastį – ekonominę naudą – mes pastebėtume, kad ir vienu, ir kitu atveju ji yra akivaizdi. Integracinis modelis leidžia ilgiau išlaikyti savo teritorijoje jau adaptaciją praėjusius migrantus ir didinti jų kuriamą pridėtinę vertę – didinant jų gebėjimus tą vertę kurtį (modernizacinis modelis), diskriminacinis modelis leidžia didinti jų kuriamą pridėtinę vertę tiesiog mažinant jų išlaikymo sąnaudas (taupymo modelis). Taip mes galime aptikti vieną svarbią darbo migracijos skatinimo priežastį: Jo Kapitalistinę Didenybę – Pelną. Pigi darbo jėga ar bent pigesnė darbo jėga, leidžia įgyti konkurencinį pranašumą, didiną apyvartas ir galiausiai susiveda į pelną, kuris yra pagrindinis sėkmės matas.
Štai čia mes turėtume nuspręsti, ar ekonominė nauda (o kapitalo pelnų dydis neretai besąlygiškai sulyginamas su ekonomine nauda visuomenei) yra svarbiausia rodiklis kalbant apie valstybės ar tautos ateitį? Ar ekonominis pakilimas naudojant įvežtinę darbo jėga netaps Piro pergalę, kuomet galutiniai praradimai viršys gautąja naudą?
Čia vertėtų šiek tiek panagrinėti, koks yra darbo migranto „portretas“. Industrinėje kapitalistinėje valstybėje galima įžvelgti dvi pagrindines darbo migrantu grupes, kurių viena tai „smegenys“ o antroji – „raumenys“. Techninių ar fundamentinių mokslų aukštos klasės specialisto paruošimas kainuoja labai brangiai, net, sakyčiau pernelyg brangiai, jog net ir ekonomiškai galingos šalys galėtu apsirūpinti vien savais specialistais. Todėl pasaulyje nuolat vyksta „smegenų medžioklė“, kurios metu perspektyvūs specialistai yra kviečiami atvykti suteikiant išskirtines imigracijos sąlygas. Natūralu, kad tokių darbo migrantų nėra daug, jų išsilavinimas nepriekaištingas, o gebėjimai dažniausiai pernelyg specifiški, kad sukeltų priešpriešą su vietiniais darbuotojais. Aukštųjų technologijų srityje net aukščiausios klasės specialisto atlyginimas tesudaro menką galutinio produkto sąnaudų dalį, tad ir niekas pernelyg netaupo – taip nesudarant sąlygų konkurencijai tarp skirtingų (kilmės prasme) darbuotojų.
Be abejo, turiu omenyje konkurenciją, kuri atsiranda atvykusių darbuotojų grupei pradėjus savo paslaugas siūlyti pigiau nei tai darė iki tol dirbusieji. Visai kita padėtis susiklosto, jei kalbame apie tuos, kurie atvyko dirbti nekvalifikuotus darbus („raumenys“). Ši darbo migrantų kategorija buvo žinoma net nuo Egipto piramidžių statybos laiku. Dažnas vis dar mano, kad piramides statė vergai, tačiau iš tikro šios grandiozinės statybos vyko nemaža dalimi būtent tuometinių darbo migrantų dėka. Naujais laikais besivystant pramonei augo ir darbo jėgos poreikis.
Jei pradžioje jis būdavo patenkinamas tiesiog persikeliant darbo jėgai iš kaimų į miestus, tai jau XIX a. pabaigoje atsirado migraciniai procesai (nepainioti su kolonizavimo procesais) primenantys šiuolaikinius. Du pasauliai karai, Didžioji depresija ir ilgas atstatymo procesas pokaryje pristabdė migraciją, tačiau jau 9-jo dešimtmečio pradžioje apie migraciją pradėta kalbėti kaip apie ypatingą problemą. Uždaros kompaktiškai apsigyvenusios bendruomenės, perkėlusios savo papročius iš Azijos ar Šiaurės Afrikos provincijos į Europos didmiesčius, tapo tiek gausios, kad galiausiai išstūmė vietinius gyventojus iš ištisų didmiesčių rajonų. Uždarų getų su sava kultūra, kalba ar tikėjimu egzistavimas, nebuvo kažkas nauja Europoje, tačiau niekuomet tai nesiformavo taip greitai ir visuose Vakarų Europos valstybėse tuo pat metu. Tokį procesą sąlygojo, mano manymu, dvi pagrindinės priežastys.
Pirmoji – tai vis tas pats siekis sumažinti produkcijos gamybos kaštus pritraukiant pigią darbo jėgą ir taip didinant pelnus. Po Antrojo pasaulinio karo, susidūręs su vis stiprėjančiu darbuotojų judėjimu už savo teises ir puikiai suvokdamas, kad tolimesnis taupymas vietinių darbuotojų sąskaitą gali baigtis įvykiais, panašiais į 1917 m. Rusijos revoliuciją, kapitalas buvo priverstas sutikti su aukštesniais socialiniais standartais. Kompromisu tapo socialinių garantijų stiprinimas piliečiams ir galimybė dirbti atvykusiems (pradžioje tik buvusių savų kolonijų gyventojams, o po to ir kitiems). Imigracijos mastams didėjant atsirado tam tikra infrastruktūra, aptarnavusi augančias bendruomenes. Mokyklos, kuriose mokėsi vien imigrantų vaikai, ligoninės, bendruomenių centrai buvo neišvengiamas kompromisas.
Tačiau dirbantis prestižinį darbą imigrantas buvo ypač reta išimtis (neskaitant tų, kurie iš karto atvyko kaip „smegenys“) . Ir tikrai nevalia versti visko rasizmui ar ksenofobijai. Objektyvi priežastis buvo ir yra tai, kad „raumenų“ t.y. nekvalifikuotos (ar žemos kvalifikacijos) užsienio darbo jėgos daugumą visuomet sudarė (ir sudaro) pirmiausia tie, kurie negalėjo rasti tinkamo darbo savo šalyje ir neturėjo sukaupę jokio turto.
Tiesa, pirmaisiais dešimtmečiais padėtis, kuomet aplink stambius pramonės centrus atsirasdavo menkai išsilavinusių, žemų socialinių gebėjimų ir nesugebančių adaptuotis imigrantų rajonai, pilnai tenkino valdžią. Darbuotojas, kuris ateina ryte į darbą, atidirba už mažesnį nei vietinis atlyginimą, nekuria profesinių sąjungų, nereikalauja geresnių darbo sąlygų – buvo idealus kapitalui. Na, o kad vakarais, pvz., Paryžiaus priemiesčiai pavirsdavo mūšio lauku – menka problema. Ko gero, lūžio tašku galima laikyti XX a pabaigą, kuomet kapitalas rado dar geresnį būdą padidinti savo pelnus ir vietoje to, kad atsivežtų darbo jėgą, tiesiog pradėjo kelti gamybą ten, kur vietoje yra darbo jėgos.
Tačiau imigrantai jau įsitvirtino (nors nemaža dalimi besivadovaudami savomis taisyklėmis), atsirado antroji karta, kuri buvo vienodai svetima ir savo tėvų žemėje, ir jų tėvus priėmusioje šalyje. Be to imigrantai dirbo jau ne vien pramonėje. Aptarnavimo sritys, kuri irgi tapo nepatraukli vietiniams, slauga, komunalinės tarnybos tapo tradicinėmis darbo vietomis. Menkas integracijos lygis buvo priežastis, kad imigrantų bendruomenėse suklestėjo ne tik tradicinis nusikalstamumas, bet galiausiai jų dalis tapo ir religinio ekstremizmo židiniais.
Priklausomybė nuo atvykusių darbuotojų jau buvo tiek stipri, kad tiesiog tapo nebeįmanoma atsisakyti jų paslaugų net ir tuomet, kai paaiškėdavo, kad dalis jų atvyko nelegaliai. Legalizavimo akcijos Ispanijoje –geriausias to pavyzdys. Tapo aišku, kad visą tą žmonių masę (kai kuriose vietovėse „naujųjų“ imigrantų dalis sudaro 20% gyventojų) jau nebeįmanoma integruoti vien perauklėjant juos taip, kad jie besąlygiškai priimtų šalies kultūrą, papročius, juolab vyraujantį tikėjimą.
Atsiradusios naujos integravimo programos tapo kompromisinės ir kartais sudaro įspūdį, kad ne imigrantus siekiama integruoti į visuomenę, bet visuomenę pritaikyti prie atvykusių. Be to normoms tapus bendromis visai Europai imigrantų „problemą“ privalu spręsti ir ten, kur jų dar nėra. Pvz., visai nesenai Lietuvoje pagal ES remiamą programą, – konsultuojant Tolerantiško Jaunimo Asociacijai, – buvo atliekama studija, kurioje išaiškinta, jog vadovėliai yra netinkami, nes remiasi eurocentrizmu, ir esą per mažai dėmesio skiria kitų kraštų (Azijos, Afrikos) istorijai. Žinant, kad dabartiniai abiturientai ir šiaip dažnai neskiria, pvz., LDK nuo LR ir istorijos vadovėliuose būna faktologinių netikslumų, galima spėlioti, kaip „pagerės“ istorijos žinios, jeigu teks klausytis dar ir apie Nubijos karalius.
