Vytenis Radžiūnas, LRT.lt .
Lygiai prieš metus „darbiečiai“ šventė pergalę pirmajame Seimo rinkimų ture, pritraukę 271 tūkst. balsų daugiamandatėje rinkimų apygardoje – 2,5 karto daugiau nei 2008 metais. Politologai svarsto, kodėl rinkėjų neatbaidė tai, kad Darbo partija (DP) buvo teisiama, ir ką liudija šis daugelio piliečių išreikštas pasitikėjimas DP.
Lėmė kelios priežastys
Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, 2012-ųjų Seimo rinkimų pirmajame ture dalyvavo 1 mln. 368 tūkst. rinkėjų, kurių beveik 20 proc. balsavo už DP. „Darbiečius“ rinkimuose palaikė 271 tūkst. rinkėjų – kone 2,5 karto daugiau nei 2008 m. pirmojo Seimo rinkimų turo metu, kai už juos balsavo 111 tūkst. Pagal balsų skaičių per praėjusių metų rinkimus DP aplenkė net 2008 m. Seimo rinkimus laimėjusius konservatorius, už kuriuos tuomet balsavo 243 tūkst. rinkėjų.
Tokią sėkmę, nepaisant tuomet teisiamos partijos, o vėliau ir pirmosios instancijos teismo nuteistų „darbiečių“ lyderių vadinamojoje juodosios buhalterijos byloje, anot ekspertų, lėmė kelios priežastys. Kaip tinklalapiui LRT.lt teigia politologas Bernaras Ivanovas, Lietuvoje nėra susiformavusi teisinė savimonė. „Mes neturime tokių tradicijų kaip Vakarų šalys, kur teistumo klausimas – vienareikšmis. Pasitikėjimas teismais, teisėsauga, deja, nėra tokio lygio, kokio turėtų būti demokratinėje valstybėje“, – pažymi B. Ivanovas. Savo ruožtu politologas Kęstutis Girnius sako, kad nors ir buvo teisiami „darbiečiai“, byla esą prasidėjo dar 2006-aisiais, o formaliai – 2008-aisiais. „Čia kaip seni baldai, į kuriuos žmonės nekreipia dėmesio, kol tie reikalai nebuvo smarkiai išjudinti“, – priduria politologas.
Kita priežastis, anot B. Ivanovo, yra piliečių protestas. „Praėjusios valdžios – konservatorių padaryti žingsniai visuomenėje buvo sutikti nevienareikšmiškai. Natūralu, kad krizės sąlygomis dirbanti Vyriausybė bei parlamentas nėra labai populiarūs. Taip opozicija per rinkimus sulaukė didesnio palaikymo“, – LRT.lt tęsia politologas.
Be to, pasak B. Ivanovo, DP išsiskyrė ir rinkimų kampanija, kuri esą buvo atlikta tobulai. „Buvo profesionaliai pasirinktos grupės, į kurias taikyta, ko neparodė kitos partijos, ypač konservatoriai. Taigi, turėdama nevienareikšmišką šleifą, DP sugebėjo užimti labai stiprias pozicijas parlamente ir valdžioje“, – konstatuoja politologas.
Pasak K. Girniaus, DP – vienintelė kairioji partija: „Manau, dauguma žmonių per laiką įsitikino, kad socdemai yra nomenklatūrinė partija, žmonių rūpesčiai jai yra antraeiliai“.
K. Girniaus įsitikinimu, daug lėmė ir V. Uspaskicho charizma. „Pažįstu keletą laidų vedėjų, kurių teigimu, jei bus pranešama, kad laidoje dalyvaus V. Uspaskichas, klausytojų skaičius bus didelis“, – tęsia politologas.
„Parlamento vadovo tarsi nebūtų buvę“
Šios kadencijos parlamentas 2012-ųjų lapkritį didele balsų dauguma Seimo Pirmininku išrinko DP atstovą Vydą Gedvilą, kuris buvo vienintelis pasiūlytas į šias pareigas. Beveik po metų, spalį, naująja Seimo pirmininke išrinkta „darbietė“ Loreta Graužinienė.
„Nenustebau, kaip V. Uspaskichas apibūdino V. Gedvilą, kuriam esą trūko „matomumo“. Būtų galima sutikti, nors gal „matomumo“ prasmės ir skirtųsi. Kitaip tariant, parlamento vadovo tarsi ir nebūtų buvę. V. Muntianas ir politinė kultūra, man atrodo, apskritai sunkiai suderinami dalykai“, – apie „darbiečių“ deleguotus Seimo pirmininkus atsiliepia Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto (KF) dekanas Andrius Vaišnys. B. Ivanovas sako, kad L. Graužinienės tapimas Seimo pirmininke buvo planuotas, tačiau esą ne visi suprato, kad, artėjant prezidento rinkimams, bus žengti tokie sprendimai.
„Pasikeitimus siečiau būtent su priešrinkimine kova. Puikiai žinome, kokie yra santykiai tarp DP ir prezidentės, pasireiškę nuo Vyriausybės formavimo pradžios. Šis riešutėlis prezidentei buvo labai kietas, kai Vyriausybės formavimo metu DP ir prezidentės santykiai kirto per šalies vadovės reitingus. Jų kritimas buvo vienas ryškiausių per visą kadenciją. Taigi, matome, kas gali pagelbėti bendrai iškeltam kandidatui, konkuruojančiam su D. Grybauskaite“, – LRT.lt dėsto B. Ivanovas.
Seimo pirmininko pareigybė – vis labiau diskredituojama
Anot LRT.lt kalbintų ekspertų, Seimo Pirmininko pareigybė yra vis labiau diskredituojama ir netekusi įtakos. Pasak A. Vaišnio, parlamento vadovas kuria politinę kultūrą, o tam jis turi gerai jausti abu žodžius – politika ir kultūra. Kai Seimo Pirmininko postas po rinkimų atitenka Darbo partijai, ši kultūros ir politikos pajauta gerokai skiriasi nuo ankstesnių Seimo vadovų – Vytauto Landsbergio, Česlovo Juršėno.
„Parlamento sudėtį, juolab valdančiąją daugumą, lemia rinkėjai – tai jų nuovoką apie politiką atspindi laimėjusieji Seimo nariai. Vadinasi, ir parlamento vadovu išrenkamas asmuo, kuris yra tautos supratimo apie lyderystę paveikslas. Matome, kad kiekviena kadencija turi savitą politinės kultūros sampratą“, – tęsia A. Vaišnys.
VU KF dekano nuomone, tarp Lietuvos politikų apskritai sumenko reikalavimai lyderiui, nors įstatymų leidėjui iššūkiai išlieka nemenki. „Vytautas Landsbergis turėjo viziją ir, nepaisant klaidų, siekė ją įgyvendinti. Juolab kad dvejus metus buvo ir faktiškas valstybės vadovas – tuos jis prilygsta Aleksandrui Stulginskiui, kurio padėtis buvo identiška. Be to, V. Landsbergis buvo ryškiai perėmęs iniciatyvą užsienio politikos srityje. V. Landsbergis nenusišnekėdavo net tada, kai sakydavo nepopuliarius dalykus. Jo patarėjams nereikėdavo skambinėti į redakcijas prašant kaip nors suminkštinti „leptelėjimą“. Problema virto veikiau mažesnis dėmesys vidaus reikalams. Kartais atrodė, jog dvi temos – užsienio politika ir M. K. Čiurlionis yra didesnė pasija“, – LRT.lt dėsto A. Vaišnys.
Pasak dekano, ne vieną kadenciją buvęs Seimo pirmininku Česlovas Juršėnas buvo žymus gebėjimu formuoti parlamento darbotvarkę, tartis su frakcijomis – t. y. lošti kiek siauresnę „šachmatų partiją“, tačiau tai užtikrina tvarkingą darbą. „Č. Juršėnas gebėjo dirbti su Seimo kanceliarijos darbuotojais“, – sako A. Vaišnys. Šiandien mums, pasak A. Vaišnio, mums nėra svarbu, jog Č. Juršėnas ir V. Landsbergis vienas kito nemėgo ir nemėgsta, nes skirtingų pažiūrų, charakterių žmonės ir neturėtų „draugauti“, reikšminga esą tai, kad jų intelektas padėjo skleistis parlamentarizmo idėjai, kad jie suvokė ne tik praktiškąjį, kasdieninį, bet ir vertybinį šios idėjos pamatą – pavyzdžiui, Seimo vaidmenį Lietuvos istorijoje.
„Tai, ką parlamentas išrenka vadovu, jis tarsi pasako – štai asmuo, vertas mums atstovauti. Tendencija yra ryški: savas „pilkas“ yra svarbiau už norą leisti atsiskleisti naujam lyderiui. Bet dabar jau suprantame: bus tų pirmininkų...“ – konstatuoja A. Vaišnys.
